Laisvės link

Dar viena nuomonė apie privalomą celibatą

2009-06-09T00:40:00.003+03:00

Kaip tik šiandien jaučiu turįs neklystamumo dovaną. Matyt, pats metas pradėti rašyti apie celibatą. Va tuojau nutaisysiu rimtą veidą...

Iš pradžių – apie jo atsiradimo istorija. Žydų tautos istorijoje, Pradžios knygoje, sakoma, kad Dievas, sukūręs Adomą ir Ievą, šitaip pasakęs: "Veiskitės ir dauginkitės ir valdykit pasaulį." Pasirodo, Ieva sukurta iš Adomo šonkaulio. Štai iš kur tas mano potraukis moterims. Net ir kunigai tokį jaučia: "Kadangi esi sveikas žmogus, polinkis į lytiškumą, aišku, yra", – sako klebonas iš Vilkaviškio vyskupijos. Toje pačioje Pradžios knygoje sakoma: "Negera žmogui būti vienam." Tačiau tai labai jau sena knyga.

Tai kaip su celibatu? Įsivaizduokite situaciją: Jėzus Kristus pažadėjo greitai grįžti savųjų pasiimti. Todėl žmogus vardu Povilas, plačiau žinomas Pauliaus slapyvardžiu, paragino neužsiimti niekais, bet pasiruošti išeiti į dangų. Jis išreiškė tokią nuomonę: jeigu jau nespėjai susirasti antros pusės, geriau nė neieškok. Kam gaišti laiką niekams?

Kaip tik tuo metu buvo tokie gnostikai. Jie sudėjo krūvon Rytų misticizmą, graikų filosofiją ir krikščionių mokymą ir paskelbė, kad santuoka yra velnio pramanas, nes jeigu jau esame gimę susitepę, tai koks tikslas tą nešvarą skleisti dar plačiau? Bet krikščionys nepuolę į kraštutinumus. Jie nusprendė, kad naudos Dievo duotus padargus išimtinai giminei pratęsti, nes Kristaus vis dar nebuvo matyti, o juk kas nors turėjo jį pasitikti. Toliau belaukdami pradėjo statyti bažnyčias, išmoko varyti samanę ir valytis dantis. Vienu žodžiu – įsismagino gyventi.

Maždaug tuo metu pasirodė laiškas, rašytas Timotiejui: "<...> vyskupas tebūna vieną kartą vedęs <...>". Matyt, laukti buvo pakyrėję, norėjosi valgyti ir vaikų turėti. Bet tuos vaikus reikėjo rengti, prausti ir užpakalius šluostyti, o tai trukdė žiūrėti į dangų. Kilo aiškus pavojus pražiopsoti Kristaus atėjimą. Be to, dar gnostikų ir graikų stoikų pavyzdys. Taigi pradėta manyti, kad celibatas yra didelis patogumas, o santuoka tebūsianti nevykėliams, kurie nepajėgia susivaldyti.

Dar būtinai noriu papasakoti apie šv. Augustiną. Jis, kaip doras manichėjų išauklėtas žmogus, pasaulyje įžvelgė šviesos ir tamsos kovą. Toks Armagedonas, bet dar vietinės reikšmės. Dievas, kuris yra tyra dvasia, anot jo, galėjo būti pasiektas tik kitos tyros dvasios. Tyrumui įgauti reikėjo atsikratyti kūno, ypač seksualinių potraukių.

Tokiomis nuotaikomis gyvenant suklestėjo vienuolynai ir vis daugiau žmonių gaudavo celibato charizmą. Seksu, šmaikštuolių teologų pavadintu išimtinai reprodukcijos priemone, dabar užsiimdavo tik tamsuoliai ir tie, kurie nemokėjo skaityti, ir visi likę. Todėl Dangaus belaukiant, teko sukurti bausmes už oralinį, analinį seksą. Lytiniai santykiai buvo uždrausti sekmadieniais (Dievą garbinkit, o ne…), penktadieniais (Kristus kenčia, o jūs…) ir t. t. Į moterį pradėtą žiūrėti kaip į nuodėmės nešėją ir gundytoją.

Reikėtų prisiminti ir tų laikų istorines aplinkybes – ypač dvasininkijos korupciją. Štai, pavyzdžiui, Sergijus III (904–911 m.) su tada dar paaugle Morozija sugyveno būsimą popiežių Joną XI. Bažnytinės vietos anuomet buvo laisvai perkamos ir parduodamos. Už tam tikrą sumą Narbone 1016 m. dešimties metų berniukas tapo arkivyskupu. Vyskupystė tapo šeimų nuosavybe ir dažniausiai būdavo skirta pavainikiui arba jauniausiam šeimos sūnui. Žinoma, visas sukauptas turtas taip pat išslysdavo Bažnyčiai iš rankų. Nieko nuostabaus, kad po ilgų kovų vienuolis Hildebrandas, tapęs popiežiumi ir pasivadinęs Grigaliumi VII, pareikalavo dvasininkijos santuokos atsisakyti.

Praėjus penkeriems metams, kai buvo atsiskirta nuo Rytų Bažnyčios, kuri dėl neišmanymo celibatą įvesti atsisakė, 1059 m. įvykęs I Laterano susirinkimas kunigams oficialiai uždraudė tuoktis. Tačiau į sprendimą niekas rimtai nežiūrėjo. Gyvenimas ėjo savo vaga.

Kitas žingsnis buvo žengtas 1139 m. per II Laterano susirinkimą. Kunigų priimtas Santuokos sakramentas buvo paskelbtas nebegaliojančiu. Taip kunigų žmonos tapo sugyventinėmis ir buvo atiduotos į viešnamius. Vaikai tapo Bažnyčios nuosavybe, t. y. vergais. Nei žmonos, nei vaikai nebeturėjo teisės paveldėti vyro ir tėvo turto.

Rezultatų ilgai laukti nereikėjo. XIII a. Vokietijoje į parapiją paskyrus naują kunigą, parapijiečiai išrinkdavo jam moteriškę, kad "klebonas nelįstu prie svetimų žmonų". Tamsus viduramžiai, ko norėti...

1537 m. Martynas Liuteris protestuodamas prieš dvasininkų nusikaltimus (tarp jų – kilusius iš celibato prievolės) rašė: "Jie visiškai neteisėtai uždraudė santuoką, apsunkindami dievišką kunigystės statusą celibato reikalavimu." Iš tiesų, nors panorėjus Biblijoje galima rasti citatų pagrįsti bet kam, celibatas yra miela reta išimtis. Ilgai ieškojęs ir neradęs pagrindimo M.Liuteris vedė.

Bažnyčia ėmėsi represijų. Per Trento susirinkimą (1545–1563 m.) buvo nuspręsta: "Jeigu kas nors neigia, kad gyventi nekaltybėje arba nevedus yra išganingiau, negu santuokoje, tebūnie atskirtas." Tokius atiduodavo inkvizicijos globai.

Sostą užėmus Jonui XXIII, Bažnyčia kvėptelėjo gryno oro ir pabandė reformuotis. Tačiau Jonas XXIII ilgai neišbuvo, o jam mirus celibato atsisakymo (beje, pagal apklausas to norėtų apie 80 proc. JAV ir Europos katalikų), klausimas nebebuvo svarstomas.

Sigito Tamkevičius nuomone, Bažnyčiai reikia kunigų, kurie absoliučiai pasiaukotų Dievo ir žmonių tarnystei, o ne vedusių, t. y. dirbančių su tam tikrais išskaičiavimais. Tik kodėl tokiu atveju ant klebonijų durų kabo užrašai: "Darbo valandos: nuo aštuonių iki penkių", o Betygaloje ant klebono tvoros netgi kabo perspėjimas: "Piktas šuo." Ar čia tik ne nuo celibato jam taip?

Rolandas Kaušas

Pasninkas

2009-04-09T00:26:00.010+03:00

Turbūt nesuklysiu pasakęs, jog Gavėnios metu krikščioniškose bažnyčiose apie pasninką kalbama dažniau, negu kitu metų laiku. Kiekviena bažnyčia, atrodo, turi ir savo pasninko sampratą. Vieni pripažįsta, kad tai tradicijos suformuota praktika. Kiti gi įsitikinę, kad remiasi išimtinai Biblijos mokymu.

Nori nenori, bet kai tau pasiūlo bažnyčioje pasninkauti kartu su visais tam tikromis dienomis, susimąstai. Taip, tai yra faktas, pasninkas yra viena iš Biblinio tikėjimo praktikų. Tik kaip pasninkauti? Ar tai yra savaime aišku?

Kažkada buvau supažindintas su aiškiais ir konkrečiais potvarkiais, kaip reikia pasninkauti, kokioms dienomis, ką valgyti, ką nevalgyti ar iš vis nevalgyti. Atrodytų, viskas aišku. Su tokiu pasninko įprasminimu, tiesa, sunkoka, bet užtai aišku. Tik ar tokius dalykus nurodo Biblija?

Neabejotinai, toks aiškumas žmonėms buvo patrauklus ne tik mūsų laikais.
Jau Senojo Testamento pranašui Izaijui Dievas liepia šaukti visa gerkle, kokio pasninko Jis iš žmonių laukia ( Iz 58 ).

Tiesa, žmonės yra įsitikinę, kad jie laikosi pasninko:
3 „Kodėl mes pasninkaujame – ir tu nematai? Kodėl mes darome atgailą – ir tu nepastebi?

Tačiau, Dievui atrodo kitaip:
Štai pasninko dieną jūs ieškote sau malonumo ir engiate visus savo darbininkus! 4 Štai jūsų pasninkas baigiasi rietenomis ir muštynėmis, – tvojate kumščiu iš visų jėgų. O, kad šiandien jūs taip pasninkautumėte, idant jūsų balsas būtų išgirstas aukštybėse! 5 Argi man prie širdies šitoks pasninkas – diena, kai marusis nusižemina? Kai nuleidžia savo galvą kaip nendrė, guli apsivilkęs ašutine pelenuose? Ar tu tai vadini pasninku, VIEŠPAČIUI malonia diena?

Ir čia duodamas labai nepatogus žmogui pasninko išaiškinimas:
6 Ne! Pasninkas, kokio aš noriu, tai – nuimti neteisėtai uždėtus pančius, atrišti jungo valkčius, pavergtiesiems duot laisvę, sulaužyt bet kokį jungą. 7 Dalytis su alkstančiu savo duona, priglobti vargšą ir benamį, aprengti, ką pamačius, nuogą, neatsukti nugaros saviesiems.

Turiu pripažinti, kad ir man taip stipriai buvo įkalta ta aiškioji patogioji pasninko samprata, kad net ir perskaitęs pirmą kartą šią vietą nelabai sureagavau, kad šis tekstas nukreipia į pačią pasninko esmę. Todėl tiesiog buvau nustebęs, kai vienas žmogus rimtu veidu cituodamas pranašą Izaiją pradėjo kalbėti apie pasninką šiuos keistus dalykus. Ėmiau skaityti pats ir iš tiesų - tie keisti dalykai išsakomi Dievo vardu Biblijoje.

Pasirodo pasninkas, kuris yra priimtinas Dievui, tai ne savo kūno marinimas, o priešingai - kažkas pozityvaus; tai - teigiamas veiksmas. Tai socialinio teisingumo atstatymas, tai rūpinimas socialiai pažeidžiamais, tai žmogaus išlaisvinimas ir jo vertės atstatymas. Mūsų santykiai su Dievu yra neatsiejami nuo santykių su žmonėmis. Ir iš pradžių skaičiau iš tos savo aiškios pozicijos apie pasninką perspektyvos - kai nevalgęs, ar mažiau valgęs gali užsidėti savo ir Dievo akivaizdoje pliusiuką. Tai ir žiūrėjau, kur gi čia pagal tokį pasninką galėsiu sau užsidėti pliusiuką?

Ir paaiškėjo skaudi tiesa. Problema su tuo pliusiuko užsidėjimu visai neišsprendžiama. Skaitant tekstą supratau, kad čia net nėra nurodymas kažką padaryti daugiau, negu priklausytų. Tiesiog Dievas nurodo, kaip mes, žmonės, sugriovėm tvarką, už kurią esame atsakingi. Mūsų tarpasmeniniai santykiai neatitinka Dievo plano žmonėms, žmonių bendruomenei, mums asmeniškai. Taigi, kaip skaudu, kad mes jau ne kažką nuo savęs į pliusą turim padaryti, o turim stengtis, kad atstatytume tai, kas yra sugriauta.

Ir nežinau, kaip jums, o man tos pastangos yra sunkios. Kaip būtų paprasta - kažką padarei teigiamo vieną dieną (na gerai - savaitę) ir jau stovi teisus Dievo akivaizdoje su savo nuopelnais. Bet šis tekstas duoda suprasti, kad nei diena, nei savaite neatsipirksim. Čia pastangos visam gyvenimui.

O juk suvokiu aiškiai, koks egoistas esu, neskiriu tiek dėmesio savo artimiausiems žmonėms, kiek turėčiau, jau nekalbant apie platesnį žmonių ratą, su kuriais susitinku, su kurias dirbu, su kuriais kaimynystėje gyvenu. Taip su savo sąmoningom pastangom ir turiu vytis tai, ką labai sėkmingai su savo egoizmu sugriaunu.
Tačiau, kokia paguoda, kad Jėzus savo misijai atskleisti kaip tik pasirinko šio pranašo žodžius. Tiesa, tai buvo tolimesnio skyriaus ištrauka (Iz 61,1-2):

"Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems – regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti Viešpaties malonės metų." (Lk 4, 18-19)

Jei gerai įsižiūrėsime, šie tekstai kalba apie tuos pačius dalykus. Apie žmogaus išlaisvinimo poreikį. O tikrasis visų mūsų išlaisvintojas yra Jėzus. Mūsų nelabai vykusios pastangos prisidėti prie šio proceso - mūsų atsivertimas. Ir beje su mūsų prigimtimi - pastovus procesas, o ne vienkartinis "abrakadabra - aš už Dievą, Dievas už mane".

Aišku, kiekvienam krikščioniui yra įdomi Jėzaus pozicija ir tuo suprantamesniu apsimarinimo pasninku. Labai galimas dalykas, kad toks religinis pasninkas, kurį kritikavo Izaijas buvo vėl universaliai paplitęs Jėzaus laikais. Štai Jėzus piešia fariziejaus maldą: "Aš pasninkauju du kartus per savaitę, atiduodu dešimtinę iš visko, ką įsigyju" (Lk 18,12). Taip gražiai religingai, atrodo, žmogus gyvena, ką mes galėtume jam prikišti? O Jėzus štai drėbia: šis religingasis nėra nuteisintas .

Jei pažvelgsime į Jėzaus ir jo mokinių kompaniją, tie vėlgi nelabai įtilpo į to meto padorių religingų žmonių rėmus. Todėl religingieji Jėzui priekaištavo: „Jono mokiniai dažnai pasninkauja ir kalba maldas, taip pat ir fariziejų mokiniai, o tavieji valgo sau ir geria" (Lk 5,33). O pats Jėzus gavo tokį apibūdinimą: "Štai rijūnas ir vyno gėrėjas, muitininkų ir nusidėjėlių bičiulis" (Lk 7,34). Ir neatrodo, kad tie apibūdinimai buvo išgalvoti. Aišku, išsakyti sustiprinta ir nepagarbia forma, bet tai iš esmės buvo teisingas apibūdinimas. Jėzus ir neneigia, kad yra kitaip. Įdomu, kaip čia mūsų bažnyčioms reiktų sureaguoti, jei šiandien pasirodytų toks dvasinis lyderis ir dar su atitinkama draugų kompanija.

Pats Jėzus nenurodinėjo, kokia forma turėtume pasninkauti, ką valgyti ar nevalgyti. Jėzus nurodė tik vieną - kaip bepasninkautum, tai turi likti tik tarp tavęs ir Dievo: „Kai pasninkaujate, nebūkite paniurę kaip veidmainiai: jie perkreipia veidus, kad žmonės matytų juos pasninkaujant. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį. O tu pasninkaudamas pasitepk [aliejumi] galvą ir nusiprausk veidą, kad ne žmonėms rodytumeis pasninkaująs, bet savo Tėvui, kuris yra slaptoje. Ir tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins“ (Mt 6,16-18).

Žinoma, jei kas labai susigraudino, jog aš bandau išbraukti pasninką, kaip atsisakymą kažkurį laiką valgyti maistą, tai aš nesiruošiu to daryti. Netgi, turėčiau pasakyti, jog ta pasninko forma, kurią matome Naujajame Testamente Jėzaus ir vėliau bažnyčios praktikoje yra daug radikalesnė, negu šiandien drįsta siūlyti bažnyčių lyderiai. Nuo maisto netgi labai ilgą laiką buvo susilaikęs Jėzus. Skaitant Apaštalų knygą peršasi mintis, kad apaštalų tarpe pasninko, kaip susilaikymo nuo maisto praktika, taip ir neprigijo (gal aš ką pražiopsojau, tada priminkit man). Tačiau kai prasideda pasakojimai apie Paulių, mes jau skaitome apie bažnyčiose praktikuotą pasninką. Pas vieną garsiausių fariziejų mokytojų gavęs religinį išsilavinimą, Paulius tikrai gerai išmanė šią praktiką. Nematome, kad Jėzus ar vėliau tikintieji būtų pasninkavę pagal kokias konkrečias kalendoriaus dienas. Tačiau tiek Jėzus, tiek su Pauliumi susiję tikintieji pasninkavo prieš svarbius įvykius: misijos pradžią, vyresniųjų paskyrimą, misijinę kelionę ir pan. Ir skaitant apie Jėzaus ar vėlesnius pasninko bažnyčiose aprašymus, susidaro įspūdis, kad jei į tokio pasninko formą ir įeina maisto nevalgymas, tai jis nėra esminis akcentas. Esmė yra visą konkretų pasninko laiką skirti išimtinai Dievui. Jėzus pasninkauti išėjo į dykumą. Bažnyčiose tikintieji susirinkdavo būti kartu tam tikrą laiką: melstis ir pasninkauti. Ir tai darė, kaip minėjau, prieš svarbius įvykius. Man atrodo, kad tai nebuvo toks pasninkas, kai žmogus per dieną badauja ir užsiima savais, pavyzdžiui, darbo reikalais ar vaikštinėja į svečius.

Artimiausiomis dienomis minėsime mums, krikščionims, labai svarbius Jėzaus gyvenimo įvykius. Todėl tiems, kas vis dar skaitot šį ilgą tekstą, linkiu prasmingo minėjimo ir šventimo. Ir prasmingo pasninko. Tiesa, truksiančio ilgiau nei šios įsimintinos dienos. Mes juk girdime, ką pranašas visa gerkle šaukia:

Pasninkas ...
tai – nuimti neteisėtai uždėtus pančius,
atrišti jungo valkčius,
pavergtiesiems duot laisvę,
sulaužyt bet kokį jungą.
Dalytis su alkstančiu savo duona,
priglobti vargšą ir benamį,
aprengti, ką pamačius, nuogą,
neatsukti nugaros saviesiems.

Išganymo istorija

2009-04-05T18:17:00.003+03:00

Česlovas Kavaliauskas

Straipsnio "Trumpas įvadas į krikščionybę" tęsinys
ankstesnės dalys I, II, III, IV, V, VI.

VII

Krikščionis yra optimistas. Dievo šviesa ir paslaptingas amžinojo gyvenimo pažadas duodami kiekvienam žmogui, nors jie būtų vadinami ir kitokiais vardais. Laisvoji Dievo malonė veikia kiekviename žmoguje. Kartais ji skaidriai nušviečia visą gyvenimą, o kartais ji suspindi lyg maža kibirkštėlė lemtingos akimirkos momentu. Ji pasireiškia, tegu ir neišsakmiai, visur ten, kur žmogaus istorijoje pasireiškia narsumas, meilė, ištikimybė, sąžiningumas, gailestingumas, pasiaukojimas ar tiesos ir grožio ieškojimas. Ji pasireiškia visur ten, kur žmogus teigia kitus žmones, kur stengiasi įprasminti gyvenimą kitų labui. Ir todėl visa istorija, kurioje icognito reiškiasi Dievo valia ir planai, turi būti pavadinta išganymo istorija.

Krikščionį itin guodžia mintis, kad Dievas žada išganymą ir tiems, kurie neapsižymi maldingumu ar ryškiomis dorybėmis. Yra pagrindo manyti, kad bus išgelbėti ne vien šventumo sportininkai ir rekordininkai. Jeigu žmogus nėra egoistas, jeigu moka mylėti kitus padėdamas, gelbėdamas, aukodamasis ir dirbdamas – jis nejučiomis vykdo Aukščiausiojo valią, kuri yra taipogi ir dovanojanti meilė.

Paskutinio teismo scenoje, aprašytame Mato evangelijoje, Kristus kalba ne apie kokius nors antžmogius, bet apie aibes paprasčiausių žmonių, kurie gyvenime nedaugel galvojo apie religiją, tačiau stengėsi mylėti artimą darbais:

“Ir tars karalius stovintiems dešinėje: Ateikite mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę!

Nes aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgidinote, buvau ištroškęs ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas – mane aprengėte, ligonis – mane aplankėte, kalinys – atėjote pas mane.

Tuomet teisieji klaus: Viešpatie, kada gi mes tave matėme alkaną ir pavalgydinome, trokštantį ir pagirdėme? Kada gi mes matėme tave keliaujantį ir priglaudėme, ar nuogą ir aprengėme? Kada gi matėme tave sergantį ar kalinį ir aplankėme? It atsakys jiems karalius: Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš mažiausiųjų mano brolių, man padarėte.”

Taigi, ne siauras šventeiva, ne egoistiškas teisuolis, bet paprastas ir gyvenimiškas žmogus, mokąs atverti kitam širdį bei mylėti ne žodžiais bet darbais – štai, kas visų pirma gali tikėtis Dievo gailestingumo. Dievas trokšta būti mylimas ne abstrakčios minties pagalba, bet per mūsų brolius, taigi per žmonių meilę: “Kiek kartų tai padarėte vienam iš mažiausiųjų mano brolių, man padarėte!”

Reikia padalvoti, kaip mes turime atskleisti pražūtingų jėgų melagingą išdidumą ir melagingą “teisumą”. Reikia pasvarstyti, ką privalome padaryti mes. Viskas tačiau liks be pasekmių ir be rezultatų, jei mes patys gyvensime užsikrėtę tomis pačiomis išverstomis idėjomis, jei mes užsidarysime, jei mes apsiribosime tiktai savimi, savo vidiniu pasauliu, jei neveiksime kartu ir kolektyviai. Šito melagingos galybės iš mūsų laukia, mūsų pasyvumu jos naudojasi. Tiesos vaikai turėtų pralenkti tamsos vaikus ir sklaidyti tamsą!

Tikrojo gyvenimo slėpinys

2009-04-03T19:09:00.006+03:00

Česlovas Kavaliauskas

Straipsnio "Trumpas įvadas į krikščionybę" tęsinys
ankstesnės dalys I, II, III, IV, V

VI

Krikščionis stengiasi suvokti Kristaus žodžius apie tikrojo gyvenimo slėpinį: “ O amžinasis gyvenimas – tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą ir tavo siųstąjį Jėzų – Mesiją.”

Amžinybės horizontų šviesoje jis drįsta prabilti ir kitiems apie Švenčiausiąją Trejybę.

Visas Šventasis Raštas tvirtina, kad Dievas yra vienas. Tačiau gilindamasis į Naująjį Testamentą, krikščionis pastebi, kad Dievas nėra vienišas. Prieš savo kančią Jėzus kreipiasi į savo Tėvą ir savo mokiniams žada atsiūsiąs nuo Tėvo Globėją – Tiesos Dvasią. Nuostabus dalykas: kalbėdamas apie Trejybės slėpinį, Kristus pabrėžia, kad iš tos Trejybės išplaukia ir mūsų amžinasis gyvenimas. Vienas Dievas trijuose asmenyse pasirodo esąs ne mokslinė abstrakcija, bet tikrasis Dievo gyvenimas, kuriuo jis trokšta pasidalinti su mumis. Minėdamas Tėvą, Jėzus žada: “Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės: mes pas jį ateisime ir apsigyvensime”.

Įsiklausykime į Jėzaus dialogą su Tėvu: “Tėve, atėjo valanda! Pašlovink savo Sūnų, kad ir Sūnus pašlovintų Tave ir Tavo duota galia visiems žmonėms teiktų amžinąjį gyvenimą.”. Taigi Dieve esama pokalbio ir vis dėlto tėra vienas Dievas: ” aš esu Tėve ir Tėvas yra manyje”.

Jėzaus žodžiai apie Šventąją Dvasią: “ …aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius, - Tiesos Dvasią.”. Taigi, Dievo pokalbis neapsiriboja Tėvo – Sūnaus bendravimu, bet Kristus atskleidžia ir trečiąjį asmenį – Šventąją Dvasią, kuri skirta globoti Bažnyčią.

Ir vienu ir kitu atveju Dievo asmenys išsako kryptingumą bei meilę žmogui. Trejybė – iš tiesų gyvenimas, dinamika, kurios pobūdis mūsų atžvilgiu – gailestinga meilė.

Aiškindama Švenčiausios trejybės slėpinį, Bažnyčia pasinaudojo senovės graikų filosofijos sąvokomis. Ji skelbė, kad Dievas kaip substancija, kaip esmė yra vienas, gi jo vidaus bendravimo santykiai, jo asmenys yra trys. Mokslas apie Trejybę turėjo išsprogdinti žmogišką siaurumą, kuris tikrąją būtimi telaikė substancijas – savyje egzistuojančius “daiktus”. Paaiškėjo, kad būties pagrinduose esama ir bendravimo, santykio, kuriuos Aristotelis laikė antraeile tikrove ir vadino “pripuolamybėmis”. Senovėje tatai šokiravo žmones, papratusius dvasinę tikrovę aiškinti pagal regimųjų dalykų pavyzdžius. Šiandien mes lankstesni: kalbame apie šviesoje glūdintį bangos – dalelės dualizmą, apie struktūras, apie santykinius dydžius… Šiandien mes galime įsivaizduoti tai, ką 5 a. pradžioje suprato Augustinas: “Tėvas taip vadinamas ne savo atžvilgiu, bet Sūnaus atžvilgiu, nes savo paties atžvilgiu jis yra tiesiog Dievas”. Taigi, kalbame apie Tėvą, įsivaizduodami jo kryptingumą, jo atsidavimą Sūnui. Kalbame apie Sūnų, turėdami prieš akis jo gimimą iš Tėvo, remdamiesi Jono evangelijos mintimis. Kalbame apie Tėvo ir Sūnaus meilę, kurios kryptingumą vadiname “išėjimu iš Tėvo ir Sūnaus, arba “meilės alsavimu”, t.y. kalbame apie Šventąją Dvasią.

Tai Dievas savo prigimties atžvilgiu vienas, tačiau jo vidinės dinamikos santykiai – trys. Trys asmenys – tai trys bendravimo arba kryptingumo santykiai. Tėvas vien savo Sūnaus atžvilgiu Tėvas, kaip Sūnus vien Tėvo atžvilgiu Sūnus ir Šventoji Dvasia, kaip meilė Tėvo ir Sūnaus atžvilgiu. Pasak vieno Rytų teologo, Tėvas yra nukryžiuotanti meilė, Sūnus – nukryžiuotoji meilė, o Šventoji Dvasia - triumfuojanti meilė.

Tačiau svarbiausia tai, kad Dievas – tai esminė egoizmo priešybė. Egoizmas, uždarumas savyje, paskendimas savyje nematant kitų – štai, kas itin priešinga Dievui. Jo Trejybė išsako išsiliejimo atsidavimą, kryptingumą. Dievas trejybė – tai visa atiduodanti meilė, tai šio atidavimo aktualybė, tai esmingoji dovana. Švenčiausioji Trejybė – tai pati meilė.

Apreikšdamas Trejybės slėpinį, Kristus troško pasidalinti tikruoju gyvenimu su mumis. Paskutinės Vakarienės metu jis meldėsi ne tik už savo mokinius, bet ir už visus, kurie per juos įtikės: “Tėve, aš noriu, kad tavo man pavestieji būtų su manim ten, kur ir aš.

straipsnio tęsinys

Laisvoji malonė

2009-04-01T21:36:00.003+03:00

Česlovas Kavaliauskas

Straipsnio "Trumpas įvadas į krikščionybę" tęsinys
ankstesnės dalys I, II, III, IV,

V

Krikščionis yra optimistas, nes Evangelijoje jis išskaitė džiaugsmingą pranešimą apie laisvąją Dievo malonę. „Dievas, apstus gailestingumo, savo didžia meile, kuria mus pamilo. Mus, mirusius nusikaltimais, prikėlė gyventi su Kristumi, - jūs gi esate išgelbėti malone: - prikėlė ir pasodino danguje su Jėzumi Kristumi...“

Krikščionis išskaitė, kad žmogaus nemirtingumas neapsiriboja pagrindiniu pokalbiu su Dievu, bet Kristaus malone išauga į galingą sriautą, trykštantį į paties Dievo vidinį gyvenimą.“ O kas gers vandenį kurį aš duosiu, tas nebetrokš per amžius, ir vanduo, kurį jam duosiu, taps versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą”.

Žodžiai „laisvoji malonė“ pažymi giliausiąją esmę to, kas Šventajame Rašte vadinama „Dievu“. Tai egocentrizmo priešingybė, tai pati meilė. Juk Jėzuje Kristuje Dievas vėl priėmė savo prieglobstin atpuolusius, taigi pražuvusius žmones, kurie jam vis dėlto nebuvo žuvę, kartu su jo sutvertuoju pasauliu. Jis įvykdė grandiozinį planą „iš naujo suvienyti... visa, kas yra danguje ir žemėje: Kristaus asmenyje”.

Laisvoji Dievo malonė! Kokia ji galinga ir didžiadvasiška veikdama tarp nusidėjėlių, prabildama mūsų nešvariomis lūpomis ir skatindama mūsų piktas širdis! Jos veikimo sustabdyti nepajėgė svetimautojas ir žmogžudys Dovydas, jai netapo kliūtini nė išsigynėlis Petras, nė persekiotojas Paulius. Jos veikimo nepajėgė apriboti istorinė Bažnyčia, kurioje tiek netobulumų ir nesąmonių. Ji galingesnė už mus – netikusius Kristaus mokinius, kurie savo nenuosekliu gyvenimu nuolat griauna Evangelijos statybą.

Nežiūrint visų klaidų ir piktybės, Dievas savo amžinajame Sūnuje nuo amžių buvo žmogaus Dievas, toks jis yra ir toks bus, kad visuomet mylėtų žmogų. Jis tai darė, daro ir darys visiškai laisvai, nes jis nepriklausomas nuo mūsų logikos, jis neišsakomai kilnus ir visagalis. Pasak senovės dogmatikų, jis yra “iš savęs” – taigi visiškai pilnutinis, jam nieko nereikia ir jo meilė – ne iš būtinumo. Jis visas – laisvoji malonė.

Jis žvelgia – ir dar daugiau – jis nusileidžia iš savo aukštybių į be galo skirtingos būties pažemes – į žmogaus buities padugnes, kad jį sutvertų iš nieko, išsaugotų viršum nebūties bedugnės – ir dar daugiau, - kad susilygintų su juo ir net susivienytų ir savo Sūnuje taptų žmogumi, o tuo pačiu kompetetingu žmogaus Gelbėtoju, galingu Išganytoju iš nuodėmės, kurioje žmogus visiškai susipainiojęs, išgelbėtoju iš mirties, kuriai tas pasidavė – ir dar daugiau, - kad taptų žmogaus ateitimi, kad jam atvertų Švenčiausiąją Trejybę.

Štai, kokia laisvoji Dievo malonė!

straipsnio tęsinys

Neskaldomas žmogus

2009-03-30T19:51:00.005+03:00

Česlovas Kavaliauskas

Straipsnio "Trumpas įvadas į krikščionybę" tęsinys
ankstesnės dalys I, II, III.

IV

Ateities vizija mums padeda giliau suvokti ir sielos slėpinį. Krikščionis negali patenkinti graikų filosofijos spėliojimai apie kūno ir sielos dualizmą. Jo nebepatenkina ir senosios krikščionių pastangos suderinti Aristotelio mokymų su Naujuoju Testamentu.

Prisikėlusiojo Kristaus vizijoje krikščionis regi, kad visas žmogus mirtingas, kad savo prigimties galiomis jis negali tikėtis pasiekti nemirtingumo. Apaštalas Paulius, kalbėdamas apie mūsų prigimtį, aiškiai sako: „Bet aš jums, broliai, tvirtinu: kūnas ir kraujas nepaveldės Dievo karalystės, ir, kas genda, nepaveldės to, kas negenda“.

Naivu tikėtis, kad Dievas turėtų kada nors sugrąžinti mirusius kūnus sieloms, metų metais laukiančius pasaulio pabaigos... Naivu graikų filosofijos prielaidomis aiškinti paslaptinguosius Naujojo Testamento tekstus.

Krikščionis prisimena Šventojo Rašto mokymą, kur žmogus neskaldomas į dvi dalis, bet kur kalbama apie visą žmogų, tai yra apie asmenį, kurį Dievas pažįsta ir myli. Krikščionis supranta, kad Dievo pažinimas ir meilė – tai ir yra toji nemirtingumo galybė, kuri prikelia mirusiuosius ir neša į amžinąjį gyvenimą. Argi Kristaus nepasakyta; “Ar nesate skaitę, kas jums Dievo pasakyta: Aš Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas. Jis ne mirusiųjų, bet gyvųjų Dievas!“ Todėl suprantama, kad amžinybėje asmuo egzistuoja su ne mirtingo kūno pagalba, bet kaip asmuo, kaip Abraomas, kaip Izaokas ir Jokūbas, ir jį nemirtingą padaro pats Dievas, pasirinkdamas žmogų savo dialogo partneriu.

Pasakymas „turėti dvasinę sielą“ iš tikrųjų reiškia: būti Dievo pokalbio partneriu, būti jo pažįstamu ir mylimu, būti jo sudvasintu tikrajam gyvenimui. Apaštalas Paulius aiškiai mokė, kad gendąs kūnas nepaveldės Dievo karalystės. Jis tvirtina, kad mūsų laukia sudvasinta, išaukštinta tikrovė: „ Taip ir su mirusiųjų prisikėlimu, sėjamas gendantis kūnas, keliasi negendantis. Sėjamas prastas, keliasi garbingas. Sėjamas silpnas, keliasi galingas. Sėjamas juslinis, keliasi dvasinis kūnas”. Ir kitoje vietoje: „ Juk reikia, kad šis gendantis kūnas apsivilktų negendamybe, šis marus kūnas apsivilktų nemarybe.“

straipsnio tęsinys

Krikščionis yra optimistas

2009-03-28T19:08:00.003+02:00

Česlovas Kavaliauskas

Straipsnio "Trumpas įvadas į krikščionybę" tęsinys
ankstesnės dalys I, II.

III

Mūsų dienų krikščionis džiaugiasi laimėjimais, kuriuos jam atnešė gilesnis Šventojo Rašto pažinimas. Jo problemos gali būti sėkmingai sprendžiamos, o menkiausieji klausimai gali susilaukti atsakymų. Šventajame Rašte krikščionis regi tuos ateities horizontus, kuriuos kadaise žmonės vadindavo „paskutiniaisiais dalykais“, ir tų skaidriųjų ateities horizontų šviesoje stengiasi įžvelgti didžiųjų tikėjimo slėpinių prasmę...

Ateities vizija krikščionio širdį pripildo optimizmo. Jis žino, kad istorinis Kristus pašventino mūsų istoriją ir ji tapo jo amžinosios karalystės dalimi, nes „jame esame tapę Dievo nuosavybe“.

Tada jis nenusimena, jeigu kasdienybė esti pilka, o jo pastangos dažniausiai nevaisingos. Jis supranta, kad ateitis reiškia daugiau, negu gali sutverti žmogaus rankos. Nors ir skaudūs būtų jo nusivylimai, nors ir beprasmiškas atrodytų jo darbas, krikščionis negali pamiršti Jėzaus padrąsinimo: “Bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“

Nepaisant blaivaus žvilgsnio, krikščionis iš tiesų optimistas. Jis regi, kad ir klaidų miglose galima įžvelgti tiesos žiburėlį, o blogos valios tamsybėse taip pat galima rasti amžinybės prošvaistę. Jis mato, kad „visa kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina“ dėl mūsų nusižengiame, tačiau jis kupinas vilties, kad „kūrinija bus išvaduota iš pragaišties vergovės ir įgys Dievo vaikų garbės laisvę”.

Krikščionis regi visatos atnaujinimą Kristuje, kadangi „jis yra neregimojo Dievo atvaizdas, visos tvarinijos pirmagimis, nes jame sutverta visa, kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir neregima... Dievo panosėje... per jį sutaikyta visa, kas yra žemėje ir danguje.“

Krikščionis optimistas, nes amžių pabaigoje jis regi „šventąjį miestą Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus, nuo Dievo, žėrinčią Dievo šlove.“ Tai ir bus naujasis dangus ir naujoji žemė, kur Dievas apsigyvens tarp savo žmonių, „kur nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių ir nebebus mirties, nebebus liūdesio, nei aimanos, nei sielvarto.“

straipsnio tęsinys

Iš kur žinome apie Dievą?

2009-03-24T22:55:00.003+02:00

Česlovas Kavaliauskas

Straipsnio "Trumpas įvadas į krikščionybę" tęsinys

į teksto pradžią

II

Kadangi mes ne vieni, bet mus supa be galo įvairus pasaulis bei panašūs į mus žmonės, visiškai natūralu užklausti: iš kur visa tai? Iš kur tas neišsemiamas įvairumas, pradedant kukliomis gėlytėmis ir baigiant dangaus žvaigždėmis? Iš kur toji įvairovė, turtingumas, grožis ir išmintis? Iš kur mūsų dvasios polėkiai, jausmų ir proto gyvenimas, kūrybiniai pasiekimai? Iš kur visa tai?

Vienas įžymiausiųjų fizikų Albertas Einšteinas tvirtino, jog gamtos dėsniuose "atsiveria toks visa pranokstantis protas, kad palyginus su juo visi žmogaus mąstymo bei valios pasiekimai tėra vien menkutis atspindys".

Vis tai kalba ir apaštalas Paulius. Pasak jo, nesunku suvokti, kad viskas išplaukia iš Dievo, nes jo "neregimosios ypatybės - jo amžinoji galybė ir dievystė - nuo pat pasaulio sukūrimo aiškiai suvokiamas proto iš jo kūrinių.

Tačiau Dievas nėra koks daiktas tarp kitų daiktų ir jo negalima įrodinėti taip, kaip įrodinėjamas atomo ar molekulių buvimas. Jei kitas asmuo - kitas "tu" - mums toks paslaptingas, jeigu kito asmens poelgiai mums dažniausiai mįslė, - tai ką bekalbėti apie Dievo asmeniškumo slėpinį?

Dievo netgi neįmanoma apibrėžti. Dievo galima bijotis, galima jo šauktis ar ilgėtis. Pajutus pareigos šauksmą ar atsakomybės rimtį, galima apsispręsti, galima pasielgti pagal sąžinės liepimą arba jam nusižengti, - tuomet mes nejučiomis darome kažkam ataskaitą... Bet kas gi tasai "Kažkas"? - Ir šiame taške įvyksta mūsų susitikimas su Dievu, nors mes ir nemokame jo pavadinti deramu vardu.

Dievas, kaip paslaptingas, visa valdantis Viešpats, netikėto susitikimo akimirką padarė mus asmenimis. Tiksliau sakant, mes pasijuntame tokiais, išgyvenant savąji "aš", pajutę atsakomybę, pareigos naštą, išgirdę sąžinės priekaištą ar paskatą. Tuomet ir mes nebesame daiktai tarp daiktų, bet asmenys - juk mus prakalbino Dievas.

Pažinti Dievą - ne vien nuo mūsų priklauso. Kai jis pats prakalbina, mes išgirstame jo slaptingąjį balsą. Ir tas balsas - tai pareigos jausmas, tai atsakomybės slėgimas, tai sąžinės sprendimas, tai meilės šauksmas.

Mes jaučiame, kad mūsų egzistencija - tai šaukimasis kito "tu". Ir mylėdami čia žemėje, mes veržiamės per kitą žmogų į neišsakomai tyrą, be galo turtingą ir nepakartojamai ypatingą, neišsakomos šviesos spindesį mus galingai traukianti "tu". Tas nepasiekiamas "tu" spindi ir mylimo žmogaus akyse ir žvaigždžių didybėje tasai "tu" baugina mus savo erdvėmis ir atstumais. Gamtos spalvų žaisme mus tarytum stebi be galo švelnus žvilgsnis - tas nesuvokiamas "tu" slėpinys.

Jeigu įstengiame atsiliepti, kai mus kalbina Dievas, jeigu vis dažniau ir dažniau atsakome i jo slaptingus kvietimus, skatinimus ir šauksmus, - mes pradedame gyventi jo akivaizdoje.

straipsnio tęsinys

Trumpas įvadas į krikščionybę

2009-03-23T22:32:00.008+02:00

Česlovas Kavaliauskas

I

Krikščionybė nėra religija ta pačia prasme, kaip, sakykim, islamas, budizmas, šintoizmas ar netgi judaizmas. Krikščionybė nėra tokia religija, kuri skelbtų, jog bendravimas su Dievu priklauso išimtinai nuo tam tikrų juridinių nuostatų vykdymo.

Krikščionybė yra tikėjimas Kristaus asmeniu. Krikščionybė yra apsisprendimas už Kristų. Panaši situacija aprašyta Jono evangelijoje.: "Tada Jėzus paklausė Dvylika: Gal ir jūs norite pasitraukti? Simonas Petras atsakė: Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius". Matomai krikščionis yra toks žmogus, kuris lemtingomis apsisprendimo akimirkomis iš visų pasaulio galimybių pasirenka Kristų.

Krikščionybė sužydėjo tuomet, kai Jėzaus mokiniai įsitikino jo prisikėlimu iš numirusių. Jie tapo tikrais apaštalais, tai reiškia pasišventusiais kitiems Jėzaus pasiuntiniais, tiktai po prisikėlimo, kai pasak Klemenso Romiečio, buvo "mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus prisikėlimo dėka persunkti pilnu tikrumu".

Matomai ir Bažnyčios persekiotojas Saulius apie 34m. tapo Jėzaus mokiniu asmeniškai įsitikinęs Jėzaus prisikėlimo tikrove. Neveltui jis vėliau tvirtino: "Jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas."

Krikščionis tiki nemirtina ateitimi, pasaulio ištobulinimu, naujuoju dangumi ir naująja žeme todėl, kad Kristus prisikėlė iš mirusiųjų.

Krikščionis tiki, kad po mirties bus prikeltas, kad susitiks veidas veidan su savo Gelbėtoju Kristumi ir savo mylimaisiais todėl, kad Kristus prisikėlė iš mirusių.

Krikščionis tiki, kad Kristuje Dievas mums atsivėrė kaip laisvės bei kūrybos dvasia persunktas asmuo, kurio dėka sutvertieji kūriniai skelbia jo meilę, kūrybinį polėkį ir fantaziją. Krikščionis tiki, kad kiekviena meilė žemėje - tai gyvas nurodymas į galutinį meilės išsipildymą Kristuje.

Krikščionis tiki, kad Kristus ir šiandien teikia savo Bažnyčiai tikėjimo dvasios, tikrosios gyvybės, dalina malones, yra dangiškasis tarpininkas, Bažnyčios galva, viltis ir ateitis todėl, kad jis - Kristus iš tikrųjų prisikėlė iš mirusiųjų.

Krikščionis tiki, kad jo gyvenimo prasmė - Dievas. Pasiektasis Dievas yra jo dangus, prarastasis Dievas - jo pragaras, bandantysis Dievas - jo teismas ir apvalantysis Dievas - jo skaistykla. Jame sudūžta mirtingoji buitis ir jame atsiveria prisikėlimas ir tikrasis gyvenimas, "nežinąs saulėlydžio". Atsivėręs pasauliui Dievas, besidalinąs savo gyvenimu su mumis ir nuolat ateinantis pasauliui kaip Išganytojas - štai absoliuti krikščionybės ateitis.

Ir visa tai lygiai tikra, kaip apaštalo Pauliaus paliudytasis Jėzaus prisikėlimas.

straipsnio tęsinys

Iš knygos Teologas. Jo siekiai ir ieškojimai.

Laukinis širdyje

2009-02-16T15:44:00.007+02:00

Per praėjusias Kalėdas gavau dovanų knygą, bandančią atskleisti vyro sielos paslaptį. Pats greičiausiai nebūčiau pirkęs ir skaitęs. Juk mes visi vyrai ir taip gerai žinom esą tikri vyrai ir mums nereikia, kad dar kas aiškintų, kokie mes vyrai turim būti. Na, bet mylimos žmonos dovanotą knygą ėmiausi skaityti. Perskaitęs turiu pripažinti, jog knyga verta dėmesio ir perskaitymo. Todėl keliomis mintimis čia su jumis pasidalinsiu.
Kaip pridera tikram lietuviui, pirmiausia, aišku, norisi pakritikuoti. Ir visų pirma amerikietišką, ar kitaip įvardinat "popsinį" knygos stilių. Viskas lyg ir pernelyg supaprastinta, vien jau tas faktas, kad vyro sielos paslaptys sutalpintos į tris veiksmažodžius, dėl kurių taiklumo galima būtų pasiginčyti.
Bet, perlipęs šį stiliaus barjerą, randi apie ką pamąstyti, atrasti, prisiminti ir ryžtis. Autorius iškelia ir kviečia iššūkiams, asmeninėms savo kelio paieškoms.
Tiesa, perskaitęs ir užvertęs knygą galiniame viršelio lape pamačiau užrašą didelėm raidėm: "Knyga, kurią turėtų perskaityti moterys..."
Ko gero, dabar reikės perskaityti to paties autoriaus knygą, kurią turėtų perskaityti vyrai...

Žemiau kelios ištraukos iš John Eldredge knygos Laukinis širdyje

Žinau. Turėčiau kone atsiprašyti. Viešpatie mielas, negi mums iš tiesų reikia dar vienos knygos vyrams?
Ne. Reikia dar kažko. Leidimo.
Leidimo būti tuo, kas esam - vyrais, sukurtais pagal Dievo paveikslą. Gyventi iš širdies, o ne vadovaujantis sąrašu, ką privalėtume ir turėtume daryti. Daugelį mūsų šis sąrašas nuvargino, daugeliui jis įvarė nuobodulį.
Daugybė vyrams skirtų pamokymų galiausiai jų nepasiekia. Priežastis paprasta - jie neatsižvelgia į tai, kas giliai ir tikrai glūdi vyro širdyje, į jo tikrus polinkius. Šiais pamokymais tiesiog mėginama vyrą formuoti, pasitelkiant įvairias spaudimo formas. "Štai koks vyras turėtum būti. Štai kaip geras sutuoktinis-tėvas-krikščionis bažnyčią lankantis žmogus turėtų elgtis“: Jie nusako, koks vyras turėtų būti. Atsakingas, jautrus, drausmingas, ištikimas, rūpestingas, pareigingas ir t. t. Daugelis šių savybių yra geros. Neabejoju, kad šiais pamokymais norima gero. Tačiau žinome, kad pragaras gerais norais grįstas. Kad šie ketinimai beveik visiškai nesėkmingi, jau turėtų būti akivaizdu.
Ne, vyrams reikia kažko kito. Jiems reikia gilesnio suvokimo, kodėl jie trokšta žygių, kovų ir Gražuolės, ir kodėl Dievas juos sukūrė būtent tokius. Jiems reikia ir gilesnio suvokimo, kodėl moterys trokšta, kad dėl jų būtų kaunamasi, trokšta būti įtrauktos į nuotykį, trokšta būti ta Gražuole. Nes ir jas Dievas sukūrė tokias.
Taigi šią knygą siūlau ne kaip septynis žingsnius, kaip tapti geresniu krikščionimi, o kaip širdies safarį, kuriuo siekiame susigrąžinti laisvą, aistringą ir nuotykingą gyvenimą. Manau, jog ji padės vyrams, o ir moterims, atgauti savo širdį. Be to, ji padės moterims suprasti savo vyrus ir pagelbės jiems gyventi gyvenimą, kokio trokšta ir vieni, ir kiti. Tai mano malda už jus.
------
Dievui negalioja formulės. Taškas. Taigi nėra formulių, kuriomis galėtų remtis juo sekantis žmogus. Dievas yra Asmuo, ne doktrina. Jis veikia ne taip, kaip veiktų sistema - netgi teologinė sistema, - jis veikia visiškai savitai, kaip išties laisvas ir gyvas asmuo. "Dievo viešpatija yra pavojinga, - teigia arkivyskupas Antonijus Bloomas. - Į ją privalai ižengti, negana vien ieškoti apie ją informacijos“: Prisiminkime Jozuę ir Jericho mūši. Izraelitai yra pasirengę suduoti savo pirmąji karinį smūgį ir įžengti į pažadėtąją žemę, nuo šio momento priklauso labai daug kas: karių moralinė būklė, jų pasitikėjimas Jozue, nekalbant apie reputaciją, kuri žengs pirma jų kiekvieno būsimo priešo akivaizdon. Kitaip tariant, tai jų "Diena D“: apie ją pasklis žodis. Kaip Dievui visa tai paversti gera pradžia? Jis liepia pulkams visą savaitę žygiuoti aplink miestą ir pusti trimitus, septintąją dieną jis liepia apeiti aplink miestą septynis kartus, o tada sukelti didžiulį riksmą. Žinoma, tai puikiai suveikia. Ir žinot ką? Daugiau taip nenutinka nė karto. Izraelis šios taktikos daugiau niekada nepanaudoja.
Paskui regime Gideoną ir kaip jo kariuomenė sumažinama nuo trisdešimt dviejų tūkstančių iki trijų šimtų. Koks jų puolimo planas? Deglai ir laistytuvai. Tai taip pat suveikia puikiai ir taip pat nebepasikartoja. Prisimenat, kaip Jėzus išgydė akląjį - ir to paties Jis nė karto nepadaro vienodai. Tikiuosi, kad jau suprantat mintį, nes bažnyčią šiuo klausimu pasaulis yra priveikęs. Modernioji era paslapties nepakenčia - žūtbūtinai troškome priemonių, kuriomis galėtume kontroliuoti savo gyvenimą, ir pasirodė, kad moksliniu metodu atradome didžiausią Babelio bokštą. Nesupraskite neteisingai - mokslas mums teikia daugybę nuostabių dalykų sanitarijos, medicinos ir transporto srityse. O mes bandome šia metodika pasinaudoti, norėdami prisijaukinti dvasinio paribio laukiniškumą. Griebiamės šviežiausių rinkodaros metodų, naujausių verslo vadybos madų ir pritaikome juos dvasinei tarnystei. Tai, kad šiuolaikinė krikščionybė šitaip vaikosi principų, problemiška todėl, kad šitaip atmetamas tikras bendravimas su Dievu. Atrask principą, pritaikyk principą - tad kam reikalingas Dievas? Taigi O. Chambersas mus perspėja: "Nepaversk savo patirties principu. Leisk Dievui su kitais žmonėmis elgtis lygiai taip pat originaliai, kaip jis elgiasi su tavimi“.

Profesionalumas?

2008-04-14T21:51:00.003+03:00

Neseniai per televiziją parodytas A. Puipos filmas “Nuodėmės užkalbėjimas” pagal rašytojos Jurgos Ivanauskaitės romaną išprovokavo mano draugų krikščionių neigiamus atsiliepimus. Vieniems užteko tik reklaminių vaizdų, kad filmo nežiūrėtų. Kiti žiūrėjo ir liko nepatenkinti tuo, ką pamatė. Ko gero po Jurgos viešų pasisakymų už krikščioniškas vertybes, kai kas tikėjosi pamatyti saldų krikščionišką filmą. O pamatė žiauriai nemalonias gyvenimo scenas. Pabandžiau reikalą reabilituoti aiškindamas - romanas juk iš senų laikų.
Bet čia noriu kalbėti ne apie filmą ir ne apie Jurgą. Nors filmas, pasirodo, žiauriai tiksliai atspindi realybę mažiausiai vienu klausimu.
Mūsų beprotiško tempo ir varžymosi pasaulis pilnas streso. Kurie dabar gali pasakyti, kad jų draugų, artimųjų, pažįstamų rate nėra pasitaikę depresijos?
Ką daryti? Matyt kažką ir ko gero iš esmės reikia keisti mūsų visuomenėje.
O jei ne taip plačiai užsimojant, tai gal gelbėti reikalą bėgant iš paskos problemai? Gal tereikia labiau išpopuliarinti psichoterapeutų ir psichiatrų profesijas, padaryti jų paslaugas prieinamesnes ir problemos turėtų spręstis?
Bet ar tikrai taip bus?
Ko gero ne veltui, profesionalūs psichoterapeutai bando slėpti nuo pacientų (sako, dabar jau reik rašyti - "klientų") savo asmeninį gyvenimą. Nes pamato pacientas tokį profesionalą gyvenime ir nedrįsta dar daugiau apsunkinti savosiomis problemomis.
Šiaip ir man atrodo, kad tai reikalinga profesija. Bet vėlgi patirtis rodo, kad po tų profesionalų pagalbos kartais bendrauji su pasveikusiu draugu ir jauti, kad kažkas "zombiško" iš tos visagalės psichologijos į jo sielą jau stipriai įklijuota. Sakytume, gal dar žmogus ne visai pasveikęs. Bet, kad labai jau vadovėlines psichologijos frazes pradedi girdėti, kurios vietoj gyvybingo polėkio kažkokius uždaro egoizmo gniaužtus uždeda.
O štai vienas iš grupinės ir iš esmės psichoterapijos Lietuvoje pradininkų dr. Aleksandras Alekseičikas nurodo žiaurią statistiką. Vakaruose kas penktas psichoterapeutas nusižudo. Tada ir susivoki, kokį realų vaizdą pateikė filmas "Nuodėmės užkalbėjimas".
Toliau nesiveršiu su savo įžvalgom į ne savo sritį, tik galiu supažindinti su tuo faktu, kad bendrai yra priimtas reikalas, kad profesionalai - tiek socialiniai darbuotojai, tiek psichoterapeutai - neturi teisės net užsiminti apie religinius dalykus. Būtų baisus ir nedovanotinas neprofesionalumas. Savo laiku tokios nuomonės buvo sovietiniai specialistai, o dabar tą nuomonę skleidžia vakarų profesionalai.
Tik štai, atsiranda ir tokių neklaužadų, kaip A. Alekseičikas. Ir išdrįsta pasakyti, kad tų daugumos profesionalų bėda ir yra jų netikėjimas.
O ir šiaip originalus žmogelis yra A. Alekseičikas. Tai, ką kiti vadina metodais ir technikomis, jis vadina psichoterapijos sąlygomis arba terapinį gyvenimą formuojančiomis sąlygomis. “Tokių svarbiausių sąlygų yra nedaug. Tai – gyvenimo ir pasaulio kaip Dievo malonės priėmimas; maksimaliai galimas tikrumas, tiesa; laisvė; saugumas; atsakomybė (už viską reikia mokėti); realumas; aktyvumas”. Alekseičikas turi susidaręs visapusišką asmenybės vaizdą. Jis kalba ne tik apie žmogaus kūną ir sielą, bet ir apie žmogaus dvasią, asmens ryšį su Dievu. Todėl Alekseičikas psichoterapijoje naudoja maldą, kaip kalbą, nukreiptą į Dievą. “Malda – tai bendravimas su Dievo stiprybe, sąlytis su Jo Palaima. Tai Dievo buvimo žmogaus gyvenime ir žmonijos istorijos įsisąmoninimas. Tai savęs, artimųjų, draugų, priešų įtraukimas į šią kalbą, į įvykį kaip buvimą kartu... Tai kalba į Dievo pavidalą mumyse pačiuose. Malda – tai nuolankumas, Dievo valios priėmimas” (Grupinė psichoterapija Lietuvoje. 1999).

O ką apie šiuos dalykus manote jūs?

Ta pačia proga rekomenduoju interviu su A. Alekseičiku.

Misija - krikščioniškas kinas

2008-04-13T19:58:00.006+03:00

Garsus Balkanų kino režisierius Emir Kusturica prieš keletą metų atsivertė į krikščionybę ir dabar teigia, kad jo misija - kurti krikščionišką kiną.
Apie krikščioniško kino užduotį E.Kusturica sako:

Jis privalo gydyti žmonių sielas. Jame turi būti ypatingas santykis su kiekvienu žiūrovu. Ne kaip su vartotoju. Reikia, kad, pažiūrėję tavo filmą, žmonės pajustų laimę, širdingą džiaugsmą. Džiaugsmą dėl gyvenimo pilnatvės. Ar ne tai - estetinė žmogaus gyvenimo prasmė? Reikia padėti žmogui išsilaisvinti iš baimių, kad jis, pajutęs katarsį, galėtų pasakyti: „Gyvenimas, pilnas sunkumų, tapo lengvesnis“. Jei tu krikščionis ir tavo kūrybos tikslas – padaryti žmogų laimingą, tavo filmas, kaip instrumentas, padės atlikti šią gyvenimo užduotį.
Tiesą sakant, šiais laikais filmuose tik kartkartėmis gali pasirodyti tam tikrų krikščioniškų epizodų. Nors apskritai kinematografijos ir religijos ryšys nulemtas pačios gamtos. Kinas – meno sritis, o menas ir religinis pasaulio pažinimo būdas yra labai artimi. Kai kuri filmą, stengiesi vienu ar kitu būdu paliesti mirties ir gyvenimo temas, o tai – religiniai klausimai. Bet problema - kur kitur: dauguma šiuolaikinių filmų niekaip nepaliečia žmogaus egzistavimo prasmės.
Šiandien kino niekas neskirsto į krikščionišką ir nekrikščionišką, o greičiau į komercinį ir nekomercinį. Šiuolaikinė civilizacija – tai yra rinka – reikalauja tik tokių juostų kurias publika lengvai „suvirškintų“. Be to, manoma,, kad publika mėgsta tik pramoginį kiną, kuris jokiu būdu nesugeba paliesti svarbiausių žmogaus gyvenimo momentų. Kinas turi priversti žmogų susimąstyti esminiais klausimais: „kas yra žmogus?“ ir „kodėl aš gyvenu?“.

bernardinai.lt

Būtų visai įdomu, jei čia tyčia ar netyčia užsukę krikščioniško kino, teatro, muzikos ar kt. menų mėgėjai ar kūrėjai pasidalintų supratimu apie krikščioniškos kūrybos užduotį.

Kaip šv. Pranciškus atsakė broliui Matui

2008-04-11T17:24:00.004+03:00

Kartą šv. Pranciškus buvo Porciunkulės vienuolyne su broliu Matu iš Marinjano, kurį jis labai mylėjo. Vieną dieną, kai šv. Pranciškus grįžo iš miško, kur meldėsi, ir stovėjo miško pakraštyje, tas brolis Matas panoro išmėginti jo nuolankumą. Taigi priėjo ir priekaištingai sušuko: „Kodėl paskui tave? Kodėl paskui tave? Kodėl paskui tave?" Šv. Pranciškus atsiliepė: „Ką ši tavo kalba reiškia?" Brolis Matas tarė: „Tai reiškia: kodėl visi bėga paskui tave, ir, kaip atrodo, kiekvienas trokšta tave pamatyti, tave išgirsti ir tau tarnauti? Tavo kūnas nėra toks jau nepaprastai gražus ir patrauklus, taip pat tu nesi mokytas, nei aukštos kilmės, tad kodėl taip nutinka, kad kaip tik paskui tave visi bėgioja?"
Kai šv. Pranciškus tai išgirdo, jo dvasia didžiai nudžiugo, jis užvertė galvą į dangų ir kurį laiką taip stovėjo, o jo siela susikaupė Dieve. Tada jis atsiklaupė, dėkodamas ir girdamas pagarbino Dievą, o paskui didžiai džiugus atsigręžė į brolį Matą ir tarė jam: „Nori sužinoti, kodėl paskui mane? Kodėl paskui mane? Kodėl paskui mane? Kodėl visi bėga paskui mane? Tai man suteikė aukščiausiasis Dievas, kurio akys visur pažįsta geruosius ir bloguosius, ir jo šventosios akys nerado tarp visų nusidėjėlių nei vieno blogesnio, nei vieno menkesnio ir nei vieno varganesnio už mane. Kad atliktų savo stebuklingą darbą, Dievas nerado nė vienos silpnesnės būtybės. Todėl jis mane išsirinko, kad sugėdintų pasaulio puikumą ir išmintį, būtent, kad žmonės pripažintų, jog visa galia ir visa, kas gera, ateina tik iš jo, o ne iš kūrinių, todėl, kad niekas negalėtų girtis ir puikuotis". Tada nusistebėjo brolis Matas ir tikrai pripažino, jog šv. Pranciškaus nuolankumas tikras ir grynas.

Hermann Hesse
"Pranciškus Asyžietis"

Mano Dievas yra silpnas

2008-04-10T13:28:00.001+03:00

Juan Arias

Mano Dievas nėra tvirtas, neprieinamas, nejautrus, stoiškas, neatjaučiantis, mano Dievas yra silpnas. Jis yra mano rasės, o aš - Jo. Jis yra žmogus, o aš - beveik Dievas. Kad galėčiau paragauti dieviškumo, Jis pamilo mano purvą. Meilė padarė silpną mano Dievą. Mano Dievas pažino žmogišką džiaugsmą, draugystę, šios žemės ir jos daiktų skonį. Mano Dievas alko ir troško, norėjo miego ir ilsėjosi. Mano Dievas -jautrus. Jis pykdavo, susierzindavo ir būdavo švelnus kaip vaikas. Mano Dievą maitino motina ir jis jautė bei ragavo visą moterišką švelnumą. Mano Dievas drebėjo prieš mirtį. Jam niekada nepatiko skausmas. Jis niekada nedraugavo su liga. Todėl gydė ligotus. Mano Dievas kentėjo tremtį. Buvo persekiojamas ir liaupsinamas. Mano Dievas mylėjo viską, kas žmogišką: daiktus ir žmones, gerus ir nuodėmingus. Mano Dievas buvo savo laiko žmogus. Rengėsi kaip visi, šnekėjo savo krašto tarme, dirbo savo rankomis, šaukė kaip pranašai. Mano Dievas buvo silpnas su silpnais ir išdidus su išdidžiais. Mirė jaunas, nes buvo nuoširdus. Jį nužudė, nes jį išdavė tiesa jo akyse. Bet mano Dievas mirė be neapykantos.
Mirė atleisdamas, o tai daugiau nei dovanoti.
Trapus mano Dievas. Jis padarė galą senajai ir apgailėtinai danties už dantį moralei, niekingam kerštui. Mano Dievas įmestas į griovį, parblokštas ant žemės, išduotas, apleistas, nesuprastas ir toliau mylėjo. Todėl mano Dievas nugalėjo mirtį ir pasirodė su nauju vaisiumi rankose - Prisikėlimu. Todėl mes visi esame prisikėlimo kelyje. Daiktai ir žmonės. Daugeliui nesuprantamas mano silpnas Dievas. Mano Dievas, kuris verkia, kuris nesigina. Sunkus mano Dievas apleistas Dievo. Mano Dievas, kuris turi numirti, kad triumfuotų. Mano Dievas, kuris pirmu savo Bažnyčios šventuoju paskelbia vagį ir nusikaltėlį. Mano jaunas Dievas, kuris miršta kaltinamas neramumu kurstymu. Mano Dievas - kunigas ir pranašas, kuris patiria mirtį kaip didžiausią visų laikų inkvizicijos gėdą. Sunkiai suprantamas mano Dievas, gležnas gyvenimo draugas, patyręs visų pagundų puolimą, mano Dievas, kuris prieš priimdamas Tėvo valią krauju prakaitavo. Sunkus šitas Dievas, šis mano gležnas Dievas visiems, kurie siekia laimėti nugalėdami, kurie ginasi tik žudydami, kuriems išgelbėjimas yra pastanga, o ne dovana, kurie nuodėme laiko visa, kas žmogiška. Sunkus yra mano gležnas Dievas visiems, kurie nesiliauja svajoję apie Dievą nepanašų į žmogų.

vertė R. Meškėnas

Tik tokie kaip kūdikiai

2008-04-09T15:32:00.005+03:00

Lk 18, 17 Iš tiesų sakau jums: kas nepriima Dievo karalystės kaip kūdikis, neįeis į ją!

Žinote ką? Važiavau troleibusu šiandien ir staiga supratau, kad mes paskaitę šią eilutę dažniausiai minime vaiką, ta prasme priimame kūdikį kaip vaiko, jau protaujančio žmogučio atvaizdą savo pasąmonėj. Nes dažniausiai po šio pasakymo girdimi atsiliepimai: nu jo, nes vaikas greit atleidžia ir pan... o aš staiga pagalvojau apie tą bejėgį kūdikį ir pamaniau, kad norint įeiti į Dievo karalystę, reikia kuo daugiau atsipalaiduoti. Priimti kaip kūdikiui...o kaip kūdikis gali priimti Dievo karalystę...? Neišmąstydamas, neįsitempdamas, atsipalaiduodamas, atsiduodamas, net gi ne jis ją priima, tiesiog juo pasirūpinama; atsiduoti Dievui pasirūpinti. Nieko nereikia daryti, nes jis nieko ir nedaro, tik priima arba nepriima tą ką jam duodi, duok pieno - džiaugsis, duok sūraus išspjaus, jokios veidmainystės, arba taip, arba ne. Jokios filosofijos, arba gera arba bloga. Jokiu išvedžiojimu, ane?
Daug minčių pamąstymui...

Smagu pastebėti, kad Arnoldas Jalianiauskas atnaujino savo dienoraštį, iš kur ir buvo paimtas šis įrašas.

Tikrasis maištas!?

2008-02-21T22:31:00.004+02:00

Šį kart pateiksiu ištraukėlę iš lietuviško pop skaitalo "Žmonės"(2008,nr.7):
Alice Cooper

dabar gali ranką prie širdies pridėjęs pasakyti, jog sunkųjį roką galima groti ir nevartojant alkoholio. Bent jau jis to nedaro beveik ketvirtį amžiaus. Ir kiekvieną sekmadienį kartu su žmona eina į bažnyčią, o radęs progą mielai pasamprotauja apie krikščionybės naudą. Žurnalistai bando šaipytis - esą jaunystėje buvai maištininkas, alkoholikas ir tikras pabaisa, o dabar staiga tapai padoriu tikinčiuoju ir nuostabiu šeimos žmogumi?! Žodžio kišenėje neieškantis roko veteranas atšauna: "Scenoje siurbti alkoholį, į žiūrovus mėtyti televizorius ar nusiaubti viešbučio kambarį yra daug lengviau, nei sekti Kristaus mokymą ir gyventi kaip tikram krikščioniui. Pabandykite patys, tada suprasite, kas yra tikrasis maištas..."

Nuotraukoje Alice Cooper su šeima.

Pasipriešinimas ir nuolankumas

2007-12-06T00:25:00.002+02:00

Laiškai ir užrašai iš nelaisvės

Dietrich Bonhoeffer

Pasaulyje taip jau yra sutvarkyta, kad iš principo gerbdami aukščiausius gyvenimo įstatymus bei teises drauge labiausiai padedame ir savisaugai ir kad šie įstatymai tik vieną, ir tai tik labai trumpą, kartą toleruoja atskiru atveju neišvengiamą peržengimą, o tas, kuris būtinybę iš bėdos paverčia principu ir greta tų įstatymų sukuria atskirą savo įstatymą, tas bus anksčiau ar vėliau užmuštas – bet su nenumaldoma jėga. Imanentinis istorijos teisingumas atlygina ar nubaudžia tik už tokį darbą, kuris patikrina teisingumą, amžinasis teisingumas tikrina ir teisia širdis.
* * *
Kas mane nuolat jaudina – tai yra klausimas, ką šiandien mums apskritai reiškia krikščionybė, arba kas mums šiandien yra Kristus. Laikai, kai žmonėms į tai būtų galima atsakyti žodžiais, – nesvarbu, teologiškai arba paaiškinant maldingais žodžiais, – jau praėjo; taip pat praėjo turtingo dvasinio gyvenimo bei sąžinės laikai ir apskritai religingumo laikai. Artėja visiškos bedievystės laikai; žmonės, kokie jie dabar yra, paprasčiausiai nebegali būti religingi. Ir tie, kurie sąžiningai laiko save „religingais“, taip pat visiškai nepraktikuoja religingumo; sakydami „religingumas“, jie turi galvoje tikriausiai visiškai ką kita. Tačiau tai, ką tūkstantį devynis šimtus metų skelbia visa mūsų krikščionybė ir teologija, remiasi žmonių „religiniu apriori“. „Krikščionybė“ visada buvo „religijos“ forma (galbūt tikroji). Bet jeigu vieną dieną paaiškės, kad šio „apriori“ iš viso nėra, kad tai buvo istoriškai sąlygota ir praeinanti žmogaus raiškos forma, taigi jeigu žmonės iš tiesų iš esmės pasidarys nereligingi, – manyčiau, jog šis procesas daugiau ar mažiau vyksta (kuo paaiškinti, kad, pavyzdžiui, šis karas, skirtingai nuo visų ankstesniųjų, nesukelia „religinės“ reakcijos?), – ir ką tai reiškia „krikščionybei“? Iš visos ligšiolinės mūsų „krikščionybės“ atimami pamatai, ir lieka vos keli „paskutiniai riteriai“ ar keletas intelektualiniu požiūriu nesąžiningų žmonių, su kuriais dar galima kalbėti „religingumo“ klausimais. Negi lieka tik saujelė išrinktųjų? Negi stengdamiesi realizuoti savo prekę turėtume nertis iš kailio, įskaudinti ar pasipiktinę pulti būtent prie tos abejotinos žmonių grupelės? Ar turėtume užpulti keletą nelaimingųjų jų silpnumo valandą ir juos, taip sakant, išprievartauti religiniu požiūriu? Jei viso to nenorime, jeigu galų gale ir vakarietiškąją krikščionybės formą turėtume laikyti tik pradine visiško netikėjimo pakopa, kokia padėtis tada susiklostytų mums, Bažnyčiai? Kaip Kristus gali tapti ir netikinčiųjų Viešpačiu? Ar yra netikinčių krikščionių? Jeigu religija yra tik krikščionybės drabužis, – o ir tas drabužis įvairiais laikais atrodė labai skirtingai, – kas tada yra netikinti krikščionybė?
* * *
Dažnai savęs klausiu, kodėl „krikščioniškas instinktas“ mane labiau traukia prie netikinčių nei prie tikinčių, ir visiškai ne dėl to, kad pajusčiau norą misionieriauti, o paprasčiausiai „broliškai“. Bendraudamas su tikinčiaisiais dažnai vengiu ištarti Dievo vardą, – nes man atrodo, jog jis čia skamba kažkaip dirbtinai ir kad pats sau atrodau šiek tiek nesąžiningas, (ypač nemalonu būna, kai kiti pradeda kalbėti vartodami religines sąvokas, tada beveik visiškai užčiaupiu burną ir man darosi kažkaip tvanku bei nejauku), – o netikintiems kartais galiu visiškai ramiai ir kaip savaime suprantamą dalyką paminėti Dievą. Tikintys kalba apie Dievą, kai pasiekia savo žinojimo ribas (kartais dėl tingėjimo pasukti galvą) arba kai žmogaus jėgos nebetarnauja, – ir jie visada pasitelkia deus ex machina, – arba tariamam neišsprendžiamų problemų sprendimui, arba kaip jėgą, kai žmogus nebeįstengia susidoroti su kažkokiu uždaviniu, vadinasi, visada pasinaudojama žmogaus silpnumu arba jo gebėjimų ribotumu; tai neišvengiamai trunka tol, kol žmonės savo pastangomis praplečia žinojimo ribas ir Dievas, kaip deus ex machina, pasidaro nebereikalingas; kalbėjimą apie žmogaus pažinimo ribas apskritai laikau abejotinu dalyku (ar pačią mirtį, kadangi žmonės jos beveik nebebijo, ir nuodėmę, kurios žmonės beveik nebesupranta, šiandien dar galime laikyti tikra riba?), man vis atrodo, jog tuo mes paprasčiausiai baimingai norėdavome palikti vietos Dievui; – apie Dievą norėčiau kalbėti ne prie žmogaus ribotumo, o centre, jį sieti ne su silpnumo valandėlėmis, o su jėga, ne su mirtimi ir kalte, o su gyvenimu ir su gėriu. Man atrodo, jog ties ribomis verčiau nutilti ir neišsprendžiamus dalykus palikti neišspręstus.
* * *
Šiandien Tave krikštija krikščionimi. Virš Tavęs ištariami visi senieji didieji krikščionių skelbimo žodžiai ir Tau įvykdomas Kristaus įsakymas pakrikštyti, nors Tu nieko nesupranti. Bet ir mes patys pasijuntame nublokšti į supratimo pradžių pradžią. Ką reiškia susitaikymas ir atpirkimas, atgimimas ir Šventoji Dvasia, ką reiškia mylėti priešą, ką – kryžius ir prisikėlimas, gyvenimas Kristuje ir sekimas Kristumi – visa tai taip sunku ir taip tolima, jog mes beveik nebedrįstame apie tai kalbėti. Iš tradicinių žodžių ir veiksmų jaučiame kažką nauja bei permaininga, bet negalime konkrečiai suvokti ir ištarti vardo. Tai – mūsų pačių kaltė. Mūsų Bažnyčia, kuri per tuos metus tik kovojo dėl išlikimo, lyg ji būtų savitikslė, neįstengia nešti pasauliui ir žmonėms susitaikymo bei išganymo žodžio. Todėl ankstesnieji žodžiai turi netekti galios ir nutilti, o mūsų krikščioniškumas šiandien susidės tik iš dviejų dalykų: melstis ir elgtis kaip teisieji tarp žmonių. Iš tų maldų ir veiksmų turi iš naujo užgimti bet koks mąstymas, kalbos ir organizaciniai darbai krikščionybės baruose. Kol Tu užaugsi, Bažnyčios pavidalas bus labai pasikeitęs. „Perliedinimas“ dar nesibaigė ir bet kokie bandymai padėti jai anksčiau laiko plėsti naują organizacinę valdžią tik užvilkins jos teigiamus pokyčius ir taurėjimą. Ne mūsų reikalas nuspėti dieną, – bet ji ateis, – kai žmonės vėl bus pakviesti taip ištarti Dievo žodį, kad jis padėtų pasaulį pakeisti ir jam atsinaujinti. Tai bus nauja kalba, gal visiškai nereliginė, bet išlaisvinanti ir suteikianti išganymą kaip Jėzaus kalba, – iš pradžių ji sukels žmonių pasipiktinimą, bet galų gale jie pasiduos jos galiai, naujo teisingumo ir naujos tiesos kalba, kalba, kuri skelbs Dievo santarvę su žmonėmis ir naujos karalystės artėjimą. „Apims jas baimė, ir drebės jos dėl visokeriopo pertekliaus ir gerovės, kuria juos aprūpinsiu“ (Jer 33, 9). Iki tol krikščionims reikės elgtis tyliai ir saugoti slaptumą; bet bus žmonių, kurie melsis, darys teisingus darbus ir lauks ateinant Dievo laiko. Linkiu, kad Tu būtum tarp tų žmonių ir kad apie Tave kada nors būtų pasakyta: „Bet teisiųjų takas yra tarsi aušros šviesa, vis labiau švintanti iki skaisčios dienos“ (Patarlių 4, 18).
* * *
Ir vėl įsitikinau, jog negalima leisti, kad Dievu būtų užkišamos visos netobulo mūsų pažinimo spragos; ir kai vėliau, – kas objektyviai neišvengiama, – pažinimo ribos vis plečiasi, kartu su jomis pastūmėjamas ir Dievas, tad jis be perstojo traukiasi. Dievą turime rasti tame, ką suvokiame, o ne tame, ko nesuvokiame; Dievas nori, kad jį suvoktume ne neišspręstuose, o išspręstuose klausimuose. Tai tinka taip pat apibūdinti santykiui tarp Dievo ir mokslinio pažinimo. Tuo taip pat galime vadovautis, svarstydami bendriausius klausimus, susijusius su mirtimi, kančia ir kalte. Šiandien ir į visus šiuos klausimus yra žmogiškų atsakymų, kurie visiškai apsieina be Dievo. Faktiškai – ir taip būdavo visais laikais – žmonės su tais klausimais susidorodavo, ir paprasčiausiai yra netiesa, jog tik krikščionybė turi sprendimą. Dėl sąvokos „sprendimas“ pasakysiu, jog krikščioniški atsakai taip pat menkai (arba taip pat gerai) privalomi, kaip ir kiti galimi sprendimai. Ir čia Dievu negalima užkamšioti visų skylių; Dievą turime pažinti ne tik ties savo galimybių ribomis, o pačiame gyvenimo sūkuryje; Dievas nori, kad jį pažintume gyvendami, o ne tik mirdami, būdami sveiki ir kupini jėgų, o ne tik, kai kenčiame, kai veikiame, o ne tik, kai nusidedame. To pagrindas yra Dievo apsireiškimas Jėzuje Kristuje. Jis yra gyvenimo centras, o ne „atėjęs tam“, kad mums atsakytų į neišspręstus klausimus. Žvelgiant iš gyvenimo centro, kai kurie klausimai apskritai iškrenta, kaip ir atsakymai į tokius klausimus (turiu galvoje Jobo draugų įvertinimą!). Kristuje nėra „krikščioniškų problemų“.
* * *
Maniau, jog Dievas vis labiau išstumiamas iš pilnametystės sulaukusio pasaulio sferos, iš mūsų pažinimo bei gyvenimo sferos ir jog nuo Kanto laikų jam liko vietos tik anapus patyrimo pasaulio. Viena vertus, teologija tam apologetiškai priešinosi, kovojo – bergždžiai – prieš Darviną ir t.t.; kita vertus, ji susitaikė su taip pakrypusiais reikalais, Dievą ėmė pasitelkti kaip deus ex machina tik vadinamųjų paskutinių klausimų atveju, t. y. Dievas tampa atsakymu į gyvenimo klausimus, gyvenimo vargų ir konfliktų sprendimu. Bet jeigu žmogus tokių problemų neturi arba nenori jų rodyti ir jausti aplinkinių gailesčio, jis negali bendrauti su Dievu, arba tam jokių gyvenimiškų problemų ir t.t. neturinčiam vyriškiui reikia įrodyti, jog iš tikrųjų jis turi neapsakomai daug klausimų, bėdų, jį kamuoja konfliktai, bet jis dėl to neprisipažįsta arba paprasčiausiai to nežino. Jeigu pavyksta tai įrodyti, – o egzistencinė filosofija ir psichoterapija šia kryptimi yra parengusios labai rafinuotų metodų, – tada į šį žmogų gali prabilti ir Dievas, o metodizmas gali džiaugtis savo sėkme. Bet jeigu nepavyksta žmogaus įtikinti, kad jis savo laimę laikytų nelaime, sveikatą – liga, savo gyvybines jėgas – desperacija, teologų išmintis ir baigiasi. Tokiu atveju susiduriame arba su piktybišku užkietėjusiu nusikaltėliu, arba su „biurgeriškai patenkinta savimi“ žmogysta, – iki išganymo jiems abiem labai toli. Tai yra požiūris, kuriam aš priešinuosi. Kai Jėzus laimindavo nusidėjėlius, tai būdavo tikri nusidėjėliai, tačiau Jėzus niekada jokio žmogaus pirma nepaversdavo nusidėjėliu. Jis ragindavo juos trauktis nuo nuodėmės, o ne lįsti į nuodėmę. Aišku, po susitikimo su Jėzumi žmonės viską imdavo vertinti visiškai kitaip. Taip buvo ir su Pauliaus atsivertimu. Bet susitikimas su Jėzumi įvykdavo anksčiau negu nuodėmių suvokimas. Kaip žinome, Kristus rūpindavosi visuomenės atplaišomis, prostitutėmis, muitininkais, bet anaiptol ne tik jais, nes jis apskritai norėdavo rūpintis žmonėmis. Jėzus nė karto nesuabejojo kurio nors žmogaus sveikata, jėgomis, laime ir niekada nežiūrėjo į žmogų kaip į nevykusį padarą; kam tąsyk jis būtų gydęs ligonius, grąžinęs jėgas silpniems žmonėms? Jėzus įtraukia į savo ir Dievo karalystės užmojus visą žmogaus gyvenimą su visomis jo apraiškomis.
* * *
Negalėsime būti sąžiningi, nesuvokę, jog turime gyventi pasaulyje – „etsi deus non daretur“. Ir mes tai suvokiame – Dievo akivaizdoje! Pats Dievas verčia mus tai suvokti. Dėl to, kad tampame subrendusiais žmonėmis, galime tikriau suvokti savo padėtį prieš Dievą. Dievas leidžia mums suprasti, jog turime gyventi kaip žmonės, sugebantys tvarkyti savo gyvenimą be Dievo. Dievas, kuris yra su mumis, yra Dievas, kuris mus apleidžia (Morkaus 15, 34)! Dievas, kuris leidžia mums gyventi be Dievo darbinės hipotezės, yra tas Dievas, priešais kurį mes nuolat stovime. Dievo akyse ir su juo mes gyvename be Dievo. Dievas leidžiasi išstumiamas iš pasaulio ant kryžiaus, Dievas pasaulyje yra bejėgis ir silpnas, ir kaip tik ir tik taip jis yra su mumis ir mums padeda. Iš Mato 8, 17 labai aiškiai matyti, jog Kristus padeda ne savo galybe, o silpnumu, kančia! Čia ir slypi esminis skirtumas nuo kitų religijų. Ištikus bėdai, žmogaus religingumas nukreipia mintį į Dievo valdžią pasauliui, Dievas yra tikrasis deus ex machina. Biblija kreipia žvilgsnį į Dievo bejėgiškumą ir kančią; tik kenčiantis Dievas gali padėti. Šiuo požiūriu galima pasakyti, jog minėtasis kelias į pasaulio pilnametystę, kuri padeda atsikratyti klaidingo Dievo supratimo, leidžia mums pamatyti Biblijos Dievą, kuris dėl savo bejėgiškumo pasaulyje įgyja galios ir vietos. Čia, ko gero, turės prasidėti „pasaulietinė interpretacija.“
* * *
Bažnyčia yra tik tada Bažnyčia, jeigu ji egzistuoja kitiems. Kad galėtų padaryti pradžią, jai reikia visą nuosavybę padovanoti vargingiesiems. Kunigai turi gyventi tik iš savanoriškų bendruomenių aukų, galbūt dirbti pagal kokią nors pasaulietinę profesiją. Bažnyčia turi dalyvauti bendruomenės žmonėms sprendžiant pasaulietinius uždavinius, ne valdydama, o padėdama ir tarnaudama. Visų profesijų žmonėms ji turi pasakyti, kas yra gyvenimas su Kristumi, ką reiškia „būti kitiems“. Ypač mūsų Bažnyčiai teks priešintis įžūliam pasipūtimui, jėgos garbinimui, pavydui ir iliuzionizmui – šios ydos yra viso blogio šaknys. Bažnyčiai reikės kalbėti apie saiką, tikrumą, pasitikėjimą, ištikimybę, pastovumą, kantrybę, drausmę, kuklumą, santūrumą. Ji turės pakankamai įvertinti žmogaus „pirmavaizdį“ (kuris yra kilęs iš Jėzaus žmogystės ir yra toks svarbus Pauliaus mokyme); ne sąvokos, o pavyzdžiai jūsų žodžiams suteiks akcentą ir jėgos.

_____________________________________

Dialogo kultūros institutas pristato Dietricho Bonhoefferio knygą lietuviškai:

Jokia kita XX šimtmečio teologinė knyga vokiškai skaitantiems skaitytojams nepaliko stipresnio įspūdžio nei Dietricho Bonhoefferio laiškai ir užrašai iš kalėjimo. Žymiojo vokiečių mąstytojo, protestantų teologo ir aktyvaus pasipriešinimo nacionalsocializmui dalyvio kūryba priskiriama tiek protestantizmo, tiek apskritai krikščionybės klasikos aukso fondui.
Drąsiai mesdamas iššūkį pasyviai krikščionių laikysenai blogio akivaizdoje, D. Bonhoefferis aiškiai atskiria nuolankumą bei pasidavimą aukštesnei valiai ir pasipriešinimą neteisybei bei nemeilei. Laužydamas moderniosios teologijos rėmus tiek savo gyvenimu, tiek ir kūryba, jis provokuoja iš naujo atrasti esmines dvasines vertybes, jų prasmę ir skatina kritinę krikščioniška save vadinančios visuomenės savianalizę.
Ši D. Bonhoefferio knyga - tikras iššūkis tikėjimui, mąstymui ir veiklai, skatinantis išsilaisvinimą nuo išankstinių nuostatų, aplinkybių prievartos bei visuomeninio egoizmo įtakos.
Vokietijoje D. Bonhoefferio laiškų knyga išleista daugiau nei 350 000 tiražu, yra išversta į 19 pasaulio kalbų.
_____________________________________

Neformaluose jau buvo:
Būti krikščionimi - būti žmogumi.
Tikėjimo išpažinimas.

Krikščionybės aušra (tęsinys)

2007-09-23T18:03:00.000+03:00

Bendrijoje nėra kunigų, bet yra autoritetai- tie, kurie matė Jėzų, su juo bendravo. Jau vien dėl to Petras, nors neturi Romos pilietybės ir silpnai kalba lotyniškai, tarp jų yra žymiausias. Bet ir jis neužima jokių pareigų.
Antroji krikščionių stiprybė- jie turi Evangelion (graikiškas žodis, reiškiantis ''gerąją naujieną'', dabar sakome- Evangeliją) ir kiekvienas gali ją paskaityti.
Bet, kai Romoje krikščionys ėmė reikalauti, kad Jonas Morkus (pagonių kraštuose buvo Pauliaus, vėliau- Petro pagalbininkas) aprašytų Jėzaus keliones, stebuklus, visą istoriją, mat nežinia, kiek Petras dar su jais bus, Petras kurį laiką prieštaravo:''O kam to reikia? Netrukus ateis dangaus karalystė.Tie, kurie čia stovite, nepatirsite mirties, kol nepamatysite Žmogaus Sūnaus.''Bet vėliau Petras pakeitė nuomonę, patvirtino pirmąjį tekstą ir leido jį skaityti bendruomenėse. Tai labai padėjo krikščionybei plisti, nes kitos tikybos panašios Evangelijos neturėjo: judaizme šventiko titulas buvo paveldimas, pagonių kultuose kandidatai metų metais turėjo kopti sudėtingais išbandymų laiptais, kol susipažindavo su kulto paslaptimis. O krikščionių bendrijoje, bent tais laikais, kelias nuo pasikrikštijimo iki tapimo pamokslininku buvo labai trumpas. Kiekvienas atsivertęs galėdavo tapti misionieriumi.
Po Romos gaisro prasidėjęs krikščionių persekiojimas tęsėsi. Petras, Paulius irgi, buvo pagauti tik po trejų metų. Išliko nežinomo autoriaus laiškas, kuriame pranešama, kad Petras buvo išduotas iš ''pavydo''. Kitame laiške sakoma, kad apaštalui ''teko patirti ne vieną ir ne dvi kančias, o daugelį, kol jis atsidūrė Dievo garbėje''. Nežinoma, kur ir kada Petras buvo nužudytas. Spėjama, kad stadione Campus Vaticanus, kuriame vykdavo žirgų lenktynės ir žmonių egzekucijos. Nėra duomenų apie jokias laidojimo iškilmes. Greičiausiai jis buvo palaidotas ten pat, lauke, kur vėliau rasta daugybė žmonių palaikų.
Dar po metų Neronas buvo nuverstas ir persekiojimai pasibaigė. Bendrija nebuvo sunaikinta. Net istorikas Tacitas , romėnas, į krikščionybę žvelgęs iš aukšto, turėjo pripažinti, kad žiaurūs persekiojimai ėmė kelti gyventojų užuojautą. Iš tikro, baudžiamieji mirtį pasitikdavo vyriškai, ir tai darė įspūdį.
Krikštijosi vis daugiau ir daugiau Romos gyventojų. Tačiau Roma dar nebuvo tapusi krikščionybės, laikomos Rytų tikėjimu( mat didžiausios jos bendrijos buvo susibūrusios rytinėse Imperijos dalyse-Egipte, Sirijoje, Graikijoje), centru. Ir nebuvo bendruomenėse jokios hierarchijos, pareigybių, juolab iškilmingų. Kam reikalinga hierarchija, jeigu visi netrukus stosime prieš Dievo teismą?Net praėjus 30-čiai metų po apaštalo Petro mirties laišką korintiečiams rašė Romos bendrija. Bendrija, o ne vyskupas, nes tokio paprasčiausiai tada nebuvo. Vyskupas bendrijos priekyje atsiranda tik140-aisiais metais, jį imta vadinti papa(nuo graikiško žodžio pappas- tėvas)
Romos vyskupas Steponas 254 metais pirmą kartą primena Jėzaus žodžius apie uolą, ant kurios bus pastatyta bažnyčia, ir pradeda reikalauti, kad pats būtų pripažintas didžiausiu autoritetu. Tačiau tokiu iš tikro tampa tik Leonas Pirmasis Didysis, gyvenęs V amžiuje ir pasiskelbęs, kad nuo šiol jis, Romos vyskupas, laiko dangiškosios karalystės raktus ir yra aukščiausia instancija sprendžiant visus tikėjimo klausimus. Tokia kaip dabar popiežiaus instancija susiformavo tik XI amžiuje, Grigaliui VII paskelbus ''Dictatus Papae''.

Algimantas Čekuolis

Krikščionybės aušra

2007-09-22T19:16:00.000+03:00

Romoje pilna visokio išpažinimo sektų, Neronas pasirenka vieną jų- krikščionis. Jo gvardiečiams nesunku surasti '' įtariamuosius''-išduoda kaimynai, kartais net patys krikščionys. Visi sučiuptieji greit nužudomi:vienus užsiuva į laukinių žvėrių kailius ir užpjūdo šunimis, kitus degina kaip fakelus parkui apšviesti, dar kitus nukryžiuoja.
Sugavo krikščionių vyriausiąjį. Gvardiečiams jis - tiesiog senas žvejys, atvykėlis iš tolimos galilėjos provincijos.Jo vardas Simonas Petras. Jį nukryžiavo galva žemyn.

Simono Petro kelias į kankinio mirtį prasidėjo 36 metai iki didžiojo Romos gaisro.
Broliai Simonas ir Andriejus gyvena Galilėjos provincijos Kafarnaumo kaime- gan turtingame, nes šalia eina kelias Via Maris, jungiantis Siriją su Egiptu, juo galima pasiekti Romą. Broliai prekiauja vynu, alyvomis, pačių pagauta ir išrūkyta žuvimi, turi būrį vergų ir padėjėjų, keletą namų.
Galilėja- maža valstybėlė, anksčiau priklausiusi Izraeliui, paskui užkariauta graikų, tada vėl žydų susigrąžinta. Ją valdė žydas- graikas Erodas, o šiam mirus- du jo sūnūs, bjaurūs despotai. Būtų buvę nuversti, bet juos gina romėnų būrys. Gyventojų kalba aramėjiškai, tai yra žydų kalba, tik labai savotiška Galilėjos tarme, iš kurios Jeruzalėje šaipomasi. Valstybinė kalba- graikų, bet dar reikia mokėti hebrajų- Torai skaityti. Gerai ir lotyniškai suregzti bent kelis sakinius, ypač jei nori ką nors parduoti kareiviams.
Brolių vardai atspindi padėtį. Simonas aramėjų kalba reiškia ''Dievas išklausė'', o Andrius- iš graikiško Andreas,''vyriškas''.Jie gyvena gerai, ramiai, nė neįtardami, kad vienas rytas pakeis jų gyvenimą ir.. visą pasaulį.
Sykį pavasarį abu broliai žvejojo Genezareto ežere, netoli kranto..
Evangelistas Matas vėliau papasakos apie kitą Galilėjos gyventoją, prieš porą dienų atvykusį į Kafarnaumą.Jis dabar eina ežero krantu stebėdamas, kaip broliams sekasi žvejyba. Tas žmogus, maždaug Simono amžiaus,-Jėzus iš Nazareto. Matas rašo:''Vaikščiodamas palei Galilėjos ežerą, Jėzus pamatė du brolius- Simoną, vadinamą Petru, ir jo brolį Andriejų- metančius tinklą į ežerą;mat buvo žvejai.Jis sakė:''Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais''.Tuodu tuojau paliko tinklus ir nuėjo su juo''.(Mt4,18-20)Pagal Evangeliją, šitaip Jėzus įgijo pirmus du savo mokinius. Kiti šaltiniai patvirtina, kad Simonas, Jono sūnus iš Kafarnaumo, kuriam Jėzus vėliau davė Petro(reiškiančio ''uola'' arba ''atrama'') vardą, nebuvo beturtis ar itin entuziastingas jaunuolis. O Jėzus tada buvo tik pradėjęs mokyti.
Maždaug dvejus metus Petras lydėjo Jėzų jo kelionėse. Iki Kristaus nukryžiavimo jis, atrodo, neperžengė Galilėjos ribų, kuri skersai- vos 40 kilometrų. Bet vėliau nuėjo tūkstančius mylių platindamas naująjį tikėjimą, kuris, Petrui mirštant ant kryžiaus Romoje, jau turi keliasdešimt tūkstančių pasekėjų.
Dvasinę naujojo tikėjimo prasmę mes suprantame. Bet koks buvo tokio staigaus paplitimo mechanizmas ir kokios priežastys?
...Po kelis šimtmečius siautusių karų, įsigalėjus Romos imperijai, pagaliau įsivyrauja taika. Ji taip ir vadinasi- Pax Romana. Romos legionai stovi nuo Atlanto pakrantės Ispanijoje iki Judėjos dykumos ir nuo Reino iki Nilo.Viduržiemio jūra plaukioja beveik nekliudomi piratų laivai. Kelių nutiesta 6000 kilometrų. Jais be perstojo zuja pirkliai, valkatos, artistai, nuotykių ieškotojai ir.. legendos, idėjos, pasakojimai.
Roma savo valdiniams neprimeta jokio tikėjimo. Stovi nuostabios šventyklos- Jupiterio, Minervos, Neptūno, Veneros, imperatoriai po mirties garbinami kaip dievai. Bet tai- politika, o ne dvasinis pasaulis. Šis kultas neduoda atsakymo į klausimą: o kokia žmogaus gyvenimo prasmė? Ir moralės reikalais tie dievai daug patarti negali- apie jų girtuoklystes, apie neištikimybes tiesiog himnai giedami. Vyrauja taika, tyla- ir žmonės pradeda jausti tuštumą širdyje, dvasios vakuumą.

Žydų tikėjimas kitoks. Jie tiki ne į vieną iš dievų, o vienu Dievu. Yra reiklūs, jų religijos pagrindai ir apeigos, pradedant apipjaustymu ir baigiant nurodymais, ką galima ir ko negalima valgyti, tokie griežti, kad retas prašalaitis nori tą jų tikėjimą priimti. Žydu galima tik gimti. Kitos religijos kuria bendrijas, o žydai save laiko išdidžia, DIEVO IŠRINKTĄJA TAUTA. TAČIAU TAI KERTASI SU REALYBE. Judėja, Galilėja, kitos žydų teritorijos yra tiktai didžiųjų kaimynų provincijos arba mūšių tarp jų laukai. Bet kai žydamas nepavyksta išsilaisvinti žemiškais ginklais, jie pasikliauja savo Dievo pagalba.Žydų raštai aiškiai sako, kad ateis Mesijas ir nuves juos į pergalę prieš tamsą, kad Dievas valdys žemėje. TODĖL KIEKVIENĄ DIENĄ LAUKIA JO ATEINANT. O aplink nuolat sukinėjasi įvairaus plauko pranašai ir stebukladariai.
Staiga pasklinda žinia apie tūlą galilėjietį, kuris gydo ligonius ir daro kitus stebuklus bei skelbia, kad Dievo karalystė žemėje jau arti. Prie dviejų ževejų prisijungia daugiau mokinių, jų jau dvylika. Jokios hierarchijos toje grupėje nėra, tačiau Jėzus labiau išskiria Simoną Petrą, dažnai kalbantį visų mokinių vardu, drįstantį garsiai užduoti klausimus, kurie iškyla visiems. Galbūt todėl, kad Simonas vyresnis už kitus, patyręs, o gal ir išmintingesnis.
Abejonių Petrui turėjo kilti jau pirmomis savaitėmis.Nes Jėzus visai nebuvo panašus į tą laukiamą Išvaduotoją-Izraelio karalių, į vadą, stosiantį karių priekyje ir vesiantį į paskutinį mūšį. Taip, jis kalba apie artėjančią Dievo karalystę, bet sako,''kas kardą pakels, nuo kardo ir žus'', kad pasmerkti turi teisę tik Dievas.
Religingiems žydams ypač nepatinka, kad Jėzus atmeta ''išrinktosios'' tautos sąvoką. Šventikus jis vadina veidmainiais, rūpinasi atstumtaisiais- muitininkais, prostitutėmis. Atmeta pagrindines judaizmo taisykles, košerinį maistą, šabo šventimą- viską, kas išskiria žydus iš kitų tautų.
Tačiau Nazariečio pamokslų klausosi jau šimtai žmonių, žinia apie jo daromus stebuklus keliauja iš lūpų į lūpas. Fariziejai (ypač pamaldžių žydų grupė) susirūpina. Gresia revoliucija.
Petras turėjo greit suvokt, kiek daug naujo, peržengiančio judaizmo ribas, žavaus ir tuo pačiu pavojingo yra naujajame mokyme. Dar trisdešimtaisiais naujos eros metais jis ištaria lemtinguosius žodžius:''Tu esi Mesijas''. Matas, vėliau aprašydamas tą sceną, liudija, kad Jėzus į tai atsakė:''Ir aš tau sakau:tu esi Petras-Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės.''(MT16,18)
Tokia buvo popiežystės pradžia.
Petras-Uola iš pradžių nebuvo toks ''kietas''. Kai per žydų Velykas šventiko Kajafo pakalikai Getsemanės sode pagavo ir surišo Jėzų, jo mokiniai išsislapstė.Tik Petrui ir dar vienam mokiniui užteko drąsos nusekti iš paskos.Tačiau kai Kajafo rūmų apsauga, išgirdusi galilėjietišką tarmę, ėmė įtarti, kad Petras iš Jėzaus kompanijos, jis tris kartus tai paneigė, tai yra, išsižadėjo. Nėra duomenų, kur buvo Jėzaus nukryžiavimo metu. Greičiausiai ant mūro sienos, supančios Jeruzalę, kur susirinko didelė minia, mat iš ten egzekucija gerai matėsi. Kad Jėzaus kapas tuščias, pranešė ne jis, o Marija Magdalietė (iš Magdalos) ir kitos moterys. Apaštalai iš pradžių tuo nepatikėjo, vadino ''tuščiais plepalais''. Petras nuėjo prie kapo ir įsitikino- teisybė.
Po kelių dienų Jeruzalėje susitiko Nukryžiuotojo šalininkai. Petras ir dar keli apaštalai pareiškė ir liudijo matęsi su prisikėlusiu Jėzumi.
Kristaus pasekėjų Jeruzalėje tada buvo apei 120. Judėjoje ir Galilėjoje dar apie 500. Judui pasikorus liko vienuolika apaštalų, Marija, Marija Magdalietė ir keturi Jėzaus broliai- taip skelbia (teisingai ar ne) kelios apokrifinės (t.y. po 400 metų įvykusio Bažnyčios suvažiavimo nepripažintos ir pasmerktos) evangelijos. Petras- autoritetas toje draugijoje, tad jis turi spręsti, ką daryti toliau. Atrodytų, reikia slėptis ar bent išlaukti, kol viskas nurims, nes Jėzus buvo nuteistas už baisų nusikaltimą- išdavystę.
Tačiau Petras pereina į puolimą.Pasinaudodamas eiline švente, penkiasdešimtadieniu po Velykų, ir tuo, kad į Jeruzalę privažiavo maldininkų, jis pamokslauja, šaukia gelbėtis, nes Paskutiniojo teismo diena arti, pasakoja apie Jėzaus nukryžiavimą ir prisikėlimą iš numirusiųjų. Per tą šventę Petras įtikina ir pakrikštija tris tūkstančius žmonių. Judėjoje, Mažojoje Azijoje, Šiaurės Afrikoje naująjį tikėjimą ima platinti ir kiti apaštalai, jau įgiję vardą- krikščionys, Kristaus šalininkai.TUO PAT METU artimiausi Jėzaus bendražygiai tarpusavyje karštai ginčijasi:ar būtinai reikia būti žydu, kad taptum krikščionimi? O gal bet kas, įtikėjęs gali pasikrikštyti? Tai svarbus klausimas. Jo esmė:ar krikščionybė yra judaizmo atmaina, ar visai naujas tikėjimas?

Šį klausimą Petras išsprendžia ne diskusijomis, o veiksmu. Jis atverčia į krikščionybę Palestinoje tarnaujantį Romos gvardietį, centūrijos (šimtinės) vadą Kornelijų, pasikvietusį Petrą į savo namus. Petras, nors judėjas, valgo nekošerinį maistą, išaiškina krikščionybės dvasingumą, gerokai patrauklesnį nei marmurinių ar bronzinių stabų garbinimas. Jis pakrikštija ne tik Kornelijų, bet visą jo giminę ir tarnus.
Galbūt tai buvo svarbiausias Petro žingsnis, kurį jis padarė po Kristaus mirties pralaužė duris krikščionybei plisti už judaizmo ribų. Naujoji religija netrukus užvaldė dalį Romos imperijos (priminsiu, tada krikščionybė dar nebuvo draudžiama), o einant amžiams tapo pasauline religija. Ji neplito savaime- viskas buvo gerai organizuota, teritorija ir miestai pasidalinti. Petras, kiti Jėzaus mokiniai, žymesni bendrijos nariai (pavyzdžiui, buvęs fariziejus Paulius) tapo misionieriais naudodamiesi tuo, kad keliai Imperijoje buvo geri, kad Imperija užtikrino saugumą, kad per didesnes upes net tiltai pastatyti ir kad kalbama keliomis bendromis kalbomis, kurias toje teritorijoje visi supranta.
Už Romos imperijos ribų, kur tokių sąlygų nebuvo, krikščionybė ėmė plisti tik po kelių amžių. Į slavų kraštus ji atkeliavo po tūkstančio, o mus pasiekė beveik po pusantro tūkstančio metų.
47-ais metais Jeruzalėje įvyksta pirmas, dabar sakytume Bažnyčios suvažiavimas. Jame nutariama, kad perėję į krikščionybę žydai privalo laikytis ir judėjų tikybos, ir krikščioniškų reikalavimų, o nežydai- tik krikščioniškų. Tai labai pagelbėjo misionieriams, dirbantiems su pagonimis, sakysim, Pauliui.
Apie 50-uosius metus Romoje apsigyvena Petras su žmona. Jam netenka kurti krikščionių bendruomenės misionieriai jau yra ją subūrę.Tai vyrai ir moterys, laisvi žmonės ir vergai, Romos piliečiai ir imigrantai. Pasikrikštijo net vienas senatorius, vardu Pudensas, kartu su dviem dukrom.
Krikščionių bendrija nepripažysta visuomenės sluoksnių ir ribų tarp jų, o tai labai svarbu milijoniniame mieste, kurio didelė dalis gyventojų- atvykėliai iš įvairių Imperijos kampų, besijaučiantys atitrūkę nuo savųjų šaknų ir nepritapę Romoje. Bendrija padeda ligoniams, guodžia, ragina laikytis moralės principų, žada amžiną išganymą. Tai- dvasinių idealistų, svajotojų sala šalto ir gan pokvailio pagoniškumo jūroje. Be to, krikščionybė ima viršų prieš kitas to laiko tikybas, mat turi liudininkų, galinčių pasakyti:''Aš pats tai mačiau.Girdėjau savo ausimis''.

Algimantas Čekuolis (yra tęsinys)

Gyvenimo problemos sprendimas [Lellote]

2007-08-25T17:25:00.000+03:00

Dvasinis gyvenimas

Dievas veikia nuolat mumyse savo Malone.Tik reikia sugebėti tą veikimą pastebėti.
Atkreipti dėmesį į tą Kristaus buvimą ir veikimą-dvasine kalba reiškia:turėti vidinį gyvenimą.
Tokiu būdu, tas gyvena vidiniu gyvenimu, kuris supranta, kad jame gyvena Dievas ir kuris stengiasi su ta jame gyvenančia realybe suderinti savo mintis, žodžius ir darbus.
Gyvendami kūne, mes ir savo vidiniu žvilgsniu kiek galime ieškome įkūnytos būtybės;todėl mes ir Dievą geriau pristatome Kristaus žmogiškame pavidale ir savo vidinį gyvenimą suprantame kaip bendravimą su Kristumi.
Todėl vidinio gyvenimo prasmė galų gale gali būti suvedama į paprastą šauksmą:'' Su Tavim, Viešpatie''
Tobulumo užbaigimas-jo buvimo prasmė ir apvainikavimas-tai artumas su Dievu.Betgi tą artumą pasiekia palyginti nedaug sielų.Daugelis jį laiko net negalimu;kodėl taip? Pagrindinė priežastis-tai mūsų pripratimas galvoti apie Dievą kaip apie kažkur toli esantį.Ar aš galiu prisiartinti prie to, kuris niekada nesti su manim? Artimumas reikalauja čia pat esančio...(R.Pliusas,''Dievas mumyse'')

Bažnyčia-abatija – Ritualo svarba

2007-08-23T10:04:00.000+03:00

Krikščionių keltų abatija buvo visuomet atvira tiems, kuriems reikėjo maisto, nakvynės ar žaizdų priežiūros. Kada vienuolių kaimynai pagonys įeidavo į abatiją, juos sveikindavo pažįstamas paveikslas: vienuoliai ar vienuolės virtuvėje ruošė maistą, krovė malkas, perrašinėjo rankraščius ar dirbo laukuose. Tačiau akį užkabindavo ir kai kas naujo – keisti ritualai, kaip kryžiaus ženklas, duonos laužymas, bendra taurė, klūpėjimas, nusilenkimas ir gulėjimas kryžiumi.

Kaip išmokti būti krikščionimi?

Tokie buvo krikščionių ritualai. Juos kartodavo vienuoliai ir vienuolės abatijoje. Jų mokė ir savo kaimynus pagonis, kurie norėjo tapti krikščionimis. Šie veiksmai tapo tokia neatskiriama konvertito gyvenimo dalimi, kad tapo kasdienybe.

Kai atsivertęs airis stokojo drąsos, užuot kartojęs senai iš druidų išmoktą užkalbėjimą, maldoje prabildavo į Kristų. Žymioji Šv. Patriko šarvo malda – puikiausias tokios maldos pavyzdys. Carmina Gaedelica yra kasdienių keltų maldų rinkinys – maldos kuriant ugnį, prausiant veidą, šluojant namus ar audžiant.

Kiti ritualai, tokie kaip kryžiaus ženklas, tapo lyg refleksas į daugelį gyvenimo tuo laikmečiu aplinkybių. Keltų krikščionys mokėsi iš žodžių, pasikartojančių veiksmų ir simbolių, kurie juos skyrė nuo druidų tikėjimą praktikuojančių tautiečių.

Ritualų stoka bažnyčiose, kurioms rūpi „ieškantys“ tikėjimo (angl. Seeker Church)

Prasukime juostelę į XX amžių. „Ieškančių pamaldų“ modelis teigia, kad žmonėms Kristų lengviausia priimti, jei atsisakome „religinių“ simbolių. Tokia strategija padėjo pritraukti naujų žmonių į „ieškantiems jautrias“ bažnyčias bažnyčias, tik jos, priešingai nei keltų abatijos, kai kurios ieškančių bažnyčios nesibodėjo konvertitų mokyti veiksmų – elgesio ir simbolių, žyminčių krikščionišką tikėjimą.

Daugelis bažnyčių buvo statomos be baptizerijų (krikšto vieta bažnyčioje – vert. past.), nes krikštyti tapo įprasta baseinuose ir ežeruose. Komunijos nebepraktikuodavo arba ją švęsdavo vien ypatingomis progomis – ji nebebuvo įprasto šlovinimo dalimi. Tokios praktikos imtasi todėl, kad buvo manoma, jog simboliai ir ritualai neleidžia suvokti evangelijos žinios. Bet, iš tiesų, yra priešingai.

Ritualo svarba

Ritualai, veiksmai ir simboliai svarbūs tuo, kad jie, būdami išoriški, padeda mums išreikšti vidinius išgyvenimus. Išmokstame „šlovinti kaip krikščionys“, nes kartojame jų veiksmus. Taip konvertitai priima krikštą, dalyvauja jame, priima komuniją, juos moko katechezės. Taip jie išmoksta gyventi šioje naujoje, gal kiek keistoje bendruomenėje, kurią vadiname bažnyčia.

Atsisakę ritualų, veiksmų ir simbolių nuskurdiname tikėjimą, atimame iš jo vidinio tikėjimo išraišką. Ritualų pagalba asmeniškai ir visi kartu išreikšti, o išreiškiant pastiprinti bendrą mūsų tikėjimą. Misijinė bendruomenė skiria ypatingą dėmesį išreikšti išskirtinai krikščionišką elgseną, simbolius ir veiksmus (ar jie būtų senoviniai, ar šiuolaikiniai) nes tai ir parodo, kad esame pasauliui alternatyvi bendruomenė.

Chuck Warnock, Amicus Dei

Apklausa: Skaistyklos klausimas

2007-08-06T12:30:00.000+03:00

Kadangi diskusijos apie skaistyklą, atrodo, baigėsi ar eina į pabaigą, o apklausa jau baigėsi, metas reziumuoti. Aišku, reziumuosime ne visų lankytojų, o tik tų, kurie nepatingėjo ar išdrįso pareikšti savo nuomonę apklausoje.

Taip, ji tikrai yra – 15 (29%)
Nežinau, bet esu linkęs (-usi) tuo tikėti – 7 (13%)
Nors ir nesu katalikas (-ė), manau, kad tai logiška – 1 (1%)
Nors ir esu katalikas (-ė), man tuo sunku patikėti – 3 (5%)
Nežinau, sunku patikėti – 8 (15%)
Nemanau, kad tai gali būti krikščioniško tikėjimo dalimi – 7 (13%)
Netikiu, kad yra Dievas, tai apie kokias skaistyklas galima kalbėti? – 10 (19%)

Taigi, įsitikinusių katalikų ir jiems prijaučiančių šiuo klausimu skaičius būtų 15+7+1=23 (43%).
Protestantų ir jiems prijaučiančių (katalikų? – bent vienas toks buvo) 3+8+7=16 (33 %).
Taip pat savo nuomonę išreiškė 10 ateistų (19 %). Džiaugiamės, kad ir jie čia užsuka.

Komentaruose skaistyklos klausimu, visgi vyravo protestantiška nuomonė.

Šventi veiksmai-ženklai

2007-08-05T11:49:00.000+03:00

Čia diskusijai pateikiame vieną „Mažosios studijos“ laidą apie mišias ir tai, kas daroma meldžiantis. Norėčiau atkreipti jūsų dėmesį į tuos „šventuosius ženklus“ arba veiksmus, kuriuos atlieka katalikai. Ar protestantai taip pat neturi tokių ženklų ar veiksmų? Kadangi, bent jau teoriškai, protestantai aukščiausiu autoritetu laiko Šventąjį Raštą, tai kiek jis leidžia tokius ženklus atlikti? Kuo jie [būtų] naudingi ir reikalingi?

Gal vėliau nebereikės raginti, bet šįkart, vėlgi, matau reikalą priminti apie elementarią pagarbą vienas kitam. Diskutuokime, komentuokime, tik nepamirškite pirmiausiai pasiklausyti laidos.

Skaistykla - ar jos būtinai reikia?

2007-07-28T22:02:00.000+03:00

Vienas iš mano prenumeruojamų tinklaraščių užvedė įdomią temą – apie skaistyklą. Pamaniau, kad ir Lietuvos blogsferoje apie tai galima būtų padiskutuoti. Ta proga ir nauja, savaitę truksianti apklausa. Taigi, paskubėkite išreikšti savo nuomonę ten bei komentaruose. Beje, būtų gerai, kad šią temą nagrinėtume, o ne dergtumėmės vienas iš kito. Būtų ir maloniau skaityti, ir daugiau mąstytume apie išganymą bei (t.y.?) grįžimą prie dieviškojo paveikslo, pagal kurį buvom sutverti, o tai, tikiuosi sutiksite, yra neblogas užsiėmimas.

Pradžiai, keletas nuomonių iš abiejų pusių.

Iš Katalikų Bažnyčios Katekizmo (KBK):

1030 Tie, kurie miršta Dievo malonėje ir draugystėje, tačiau nepakankamai nuskaistinti, nors ir yra tikri dėl savo amžinojo išganymo, po mirties kentėdami nusiskaistina, kol taps tokie šventi, jog galės įeiti į dangaus džiaugsmą.

1031 Tą galutinį išrinktųjų nuskaistinimą, visiškai kitokį, negu pasmerktųjų bausmė, Bažnyčia vadina skaistykla. Bažnyčia išdėstė tikėjimo mokslą apie skaistyklą, ypač Florencijos ir Tridento Susirinkimuose. Bažnyčios Tradicija, pasiremdama kai kuriais Šv. Rašto tekstais (1 Kor 3,15; 1 Pt 1,7), kalba apie nuskaistinančią ugnį:

Kadangi Tas, kuris pats yra Tiesa, tvirtina, jog piktžodžiaujančiam prieš Šventąją Dvasią nebus atleista nei šiame, nei būsimajame gyvenime (Mt 12, 32), tai reikia tikėti, kad iki [Paskutiniojo] teismo dar egzistuos kai kurias lengvas nuodėmes apvalanti ugnis. Tas Šv. Rašto posakis leidžia suprasti, kad vienos kaltės gali būti atleistos šiame, kitos – būsimajame gyvenime.
(Šv. Grigalius Didysis, Dial. 4, 41, 3)

Liuteriui tai buvo vienas iš punktų, kurį, reformuojant Bažnyčią, buvo svarbu paminėti savo 95-iose tezėse:

Kodėl popiežius neištuština skaistyklos iš švenčiausios artimo meilės ir dėl didžiausio sielų būtinumo – teisingiausio pagrindo, jei išperka be galo daug sielų dėl pražutingiausių pinigų bazilikos statybai – menkiausio pagrindo?

Čia lyg ir į indulgencijų klausimą taikoma...

Na, o Lietuvos Liuteronų Bažnyčios forume šia tema klausimas buvo užduotas taip:

Skaistykla, čia tox dalykas, kur Dantė aprašė?

Akivaizdu, kad ne, bet forumą pasiskaityti verta.

Tai ką manot jūs? Tik būkit žmonės ir prisiminkit elementorišką etiketą.

Concilium Vaticanum IIum, vale!

2007-07-26T23:25:00.000+03:00

Frank K. Flinn

Viso pasaulio katalikai nebeturėtų puoselėti iliuzijų. Popiežiaus Benedikto XVI neseniai paskelbtas sprendimas, kuriuo skatinamas platesnis tradicinių lotyniškų Tridento mišių naudojimas, tėra naujausias žingsnis jo ilgalaikės kampanijos, kuria siekiama panaikinti liberalias bažnyčios praktikų, kurios nuo septinto praeito amžiaus dešimtmečio populiarios tarp katalikų, reformas.

Šis žingsnis viso pasaulio diecezijose gali paskatinti liturgines schizmas.

Pastarąją mišių formą 1570 m. Romos mišiole paskelbė popiežius Paulius V. Šis ritas numato, kad kunigas stovi ant paaukštinto altoriaus, nusigręžęs nuo žmonių, o švenčiausias liturgijos vietas murma lotyniškai.

Tridento mišių laikytasi iki 1969 m., kai Popiežius Paulius VI paskelbė naująją Vatikano II Susirinkimo (1962-1965) mišių formą. Laikantis senoviškiausių krikščioniškų pamaldų formų, naujoji Eucharistija buvo išversta į vietines kalbas. Kunigas atsisuko į parapiją. Liturginė muzika apėmė plačią stilių įvairovę, įskaitant gospelą, afrikietišką giedojimą su būgnais, meksikietiškus mariachi orkestrus, liaudies muziką ir netgi populiariosios muzikos ritmus. Konservatyvieji katalikai tuojau pat užsipuolė naująjį ritą, tačiau Paulius VI perspėjo, kad šiuolaikiniame pasaulyje Evangelijos žinia bus prarasta, jei į žmones ji nesikreips jų kalba ir per jų papročius.

Tradicionalistų mažuma nesiliovė kritikavusi permainas. 1988 m. buvęs prancūzų arkivyskupas Marcel LeFebre nedidelę katalikų mažumą nuvedė į schizmą, nes kartu su savo sekėjais nepriėmė, anot jų, eretiškų „Pauliaus VI mišių“. Lefebristai ne tik atmentė naująją liturgiją, jie atmetė ir esmines Vatikano II Susirinkimo doktrinas apie ekumenizmą, tikėjimo laisvę ir kolegialumą. Kolegialumas buvo būtent ta ekleziastinė samprata, kuri formavo Vatikano II Susirinkimą. Tradicionalistų neapykantos gelmė Vatikano II Susirinkimo mokymo atžvilgiu buvo ir tebėra stulbinama.

Priešingame bažnyčios sparne progresyvieji norėjo toliau plėtoti Vatikano II Susirinkime pradėtus darbus – kalbant ne vien apie liturgiją, bet ir apie ekumenizmą, pasauliečių dalyvavimą, krikščionišką socialinę veiklą (išsilaisvinimo teologija, feminizmas, ekologija) bei etikos teoriją (kunigų celibatas, gimimų kontrolė). Paulius VI pradėjo visa tai stabdyti, o popiežius Jonas Paulius II bei naujasis jo prefektas Tikėjimo Doktrinos Kongregacijai, kardinolas Joseph Ratzinger, ėmėsi tai stabdyti iš esmės.

Jie griebėsi ardyti progresyvųjį bažnyčios sparną. Devintame dešimtmetyje jie užtildė išsilaisvinimo teologą Leonardo Boffą, iš dėstytojų pašalino šveicarą Hansą Küngą ir amerikietį Charlesą Curraną bei be skrupulų prižiūrėjo neteisėtą indo Tissa‘os Balasuriya‘os ekskomuniką (šis aktas vėliau buvo atšauktas). Jau šiemet popiežius cenzūravo Salvadoro jėzuitą, išsilaisvinimo teologijos atstovą Joną Sobrino, naudodamas seną Vatikano taktiką - suplakti iš konteksto išimtas citatas.

Ir priešingai, pontifikatas išliko nepaaiškinamai atlaidus schizmatikams lefebristams, nepaisant tos paniekos, kurią šie nuolat rodė paties Vatikano atžvilgiu. Iš tiesų devintame dešimtmetyje kardinolas Ratzinger jiems suteikė nemokamos amunicijos. Liturginio traktato įžangoje jis pareiškė, kad moderniosioms mišioms būdingi įnoringi „šou elementai“ ir „fabrikacijos“. Toliau jis gyrė Rytų katalikų ir Ortodoksų Eucharistiją ir teigė, jog tai yra „amžinosios liturgijos“ pavyzdžiai. Jo pastabose galima įžvelgti eurocentriško nusistatymo.

Bendraudamas su daugybe Katalikų bažnyčios atšakų, popiežius nėra nešališkas. Jis tiesiog kapituliavo lefebristams, kurie ir toliau iš aukšto ir su panieka žiūri į paprastus katalikų parapijiečius, kurie norėtų Dievą šlovinti savo kalba ir matyti į juos atsigręžusį kunigą. Apeliavimas į „amžinąją liturgiją“ yra neteisingas. Ankstyviausiųjų bažnyčių liturgijoms buvo būdinga tiek formų, tiek kalbų įvairovė, pirmoji karta vartojo aramėjų, graikų ir sirų kalbas. Seniausioje žinomoje bažnyčioje, kuri neseniai atkasta Megiddo, Izraelyje, altorius nėra paaukštintas ir atskirtas, o kaip tik yra pačiame šlovinančios bendruomenės centre. Tikras tradicionalistas su džiaugsmu priimtų šią pasaulio kalbų ir kultūrų įvairovę, kaip ją priėmė ankstyvoji bažnyčia.

Kodėl tariu sudie Vatikano II Susirinkimui? Vienas to susirinkimo pagrindų buvo prieš pusę amžiaus kilęs liturginis sąjūdis. Liturgijos reformuotojai buvo įsitikinę, kad liturgija yra sukurta ir skirta visiems Dievo žmonėms – tiek dvasininkijai, tiek pasauliečiams. Jau pats graikų kalbos žodis „liturgia“ reiškia „žmonių darbas“. Šis supratimas geriausiai įkūnija kolegialumo principą – esminę teologinę idėją, kuri formavo Vatikano II Susirinkimą. Tuo tarpu Tridento mišios yra kunigo darbas. Atsukdamas liturginį laikrodį ne į ankstyvųjų krikščionių bendruomenių laikus, o į inkvizicijos klestėjimo ir popiežiškojo monarchizmo Trente metą, popiežius Benediktas XVI apleidžia kolegialumo principą, kuris aprėpia visus vyskupus, visus kunigus, visus diakonus ir visus pasauliečius, kaip šlovinančią mylimų tikinčiųjų bendruomenę. O tai Vatikano II Susirinkimui ištaria „Sudie!“.

„The Boston Globe“, 2007 07 10
vertė Kęstutis Pulokas

religija.lt