Arbata be cukraus

Aš esu.

2008-07-23T19:56:00.002+03:00

Aš būčiau žmogus kaip ir visi, jei ne ta nelemta savybė liūdėti visada ne laiku.

Aš esu keistas žmogus, nes kai įstoju, kur labai norėjau, labai nuliūstu, nes matau ne tėčio džiaugsmą, o akis, kurios su liūdesiu išlydės paliekant namus.

Aš esu blogas žmogus, nes tie, su kuriais noriu leisti laiką aš, nenori leisti laiko su manimi. Esu žmogus, su kuriuo praleidžiama dvylika metų vienoj klasėj, ir kuriam po to parašoma išsiaiškinti, kur įstojo. Po to tas žmogus mato žmones, vadintus draugais, einančius gatve būreliais, besišypsančius, ir visada suka sau galvą, kodėl jo niekada nebūna tarp jų. Kažkas su manimi ne taip, ir kažką darau negerai.
Šiaip ar taip, niekada nesulaukti jokio pasiūlymo ar bent užuominos, o pasiprašius į ratą būti nežinia kodėl atstumtam - tai nėra geri ženklai. Ir su gerais žmonėmis taip nesielgiama, tai ir geru žmogumi tiesiog negaliu būti.

Aš esu blogas žmogus dar labiau dėl to, jog zyziu ir inkščiu dėl tų žmonių. O kai pradedu, tada netikėtai suvokiu, kad veidai, kurie neatstums, supras ir nuoširdžiai džiaugsis su manimi, gyvena mano namuose. Tik pavargusi nuo vienodumo ir trokštanti nepasiekiamo pripažinimo, aš jų nepamatau. Mano akys juos pralenkia, o tai yra bjauru. Vardan tų, kurie nenori manęs priimti į savo gyvenimus, aš užmirštu tuos, kurių gyvenimas aš jau esu. Štai kodėl negaliu būti verta meilės.

Aš dar esu mergina, jo, tiksliai. Tik kažkaip nesiseka man ja būti. Nežinau, ar esu moteriška. Nesu graži, tiesiog į mane žiūrint nėra blogai. Sem-vosim, ar kaip ten rašosi, kaip Mantas sakė, tik nežino, kad žinau. Neturiu daug žavesio, tik truputį, ir ne tokiai rinkai, kokia mane supa. Mano nedaili figūra, ir nemergaitiška nosis, ir turiu daug vargo su oda. Bet norėčiau būti moteriška... Ir esu beveik tikra, kad mano balsas skamba berniokiškai. Dieve, kaip norėčiau, būti moteriška. Na tokia, supranti, kai žmonės susipažįsta ir gali apie mane pasakyti: "Ji turi šilumos."
O viduje šilumos turiu daug, ir turiu daug meilės, ir švelnumo čia man užsiliko po vienos love avarijos. Niekas nekaltas, kad nemoku visko atiduoti taip, kaip norėčiau. Žmonėms, kuriuos aš myliu, tikrai pasisekė, nes jie nežino, kokią laimingą jie mane daro - laimingą daugiau kartų nei nelaimingą - jie daro stebuklus.

Aš esu žmogus, kuriam Mėnulio Vaikas priekaištauja dėl Sparks. Na, juk aš nieko negaliu padaryti, jei ta daina man patinka. Jei limpa. Ir nenusibosta.
Pati nesuprantu, iš kur tas mano keistas jautrumas. Tas pyktis už mažus priekaištus. Tu man nepatinki, kai taip darai. Bet tau, žinoma, neprivalo rūpėti.

Aš esu žmogus, kuriam labai reikia jūros, draugių, apkabinimų, nerūpestingumo, ir kitų mažų dalykų, didesnių už pasaulį.

Ir dar aš esu žmogus, kuris nuo nežinia kada ėmė rašyti apie save trečiuoju asmeniu. :)
Dabar reikėtų pridurti kažką, kas viską pateisintų, bet, mielieji, kad jūs žinotumėte, kaip man nesvarbu. Kaip man nesvarbu.

"Visada bus kažkas, ko niekas nesupras."

2008-07-19T22:36:00.003+03:00

Kada žmonės pas save bloguose pripaisto angliškai visokių dainų ar filmų citatų, tai kažkaip neskaitau niekad. Žinutėse irgi. Ir to, ką pati angliškai primarmalinu pas save, po to irgi neskaitau, ir nesuprantu, kam tai gali būti įdomu.

I need someone who understands.
I need someone, someone who hears,
For you, I've waited all these years.

Šįvakar vis dėlto išgirdau.
Ateik greičiau, kiek galima laukti. Man tavęs baisiai reikia, nes jau skauda akis nuo matymo, kad visi tai turi. Ir ausys nebenori girdėti, kad aš irgi tave rasiu. Noriu jausti oda, delnais, ant lūpų. Kad esi, ir ne toli, o šalia.

Jo, velniai nematė.

Išleistoji

2008-07-18T13:14:00.005+03:00

Kažkaip juokinga į klausimą 'Kas naujo?' atsakyti 'Baigiau mokyklą'. Bet taip yra.
Per visą tą šurmulį taip ir nepajutau, jog dvylikos metų jau nebėra. Buvo smagu. Buvo ką veikti, buvo žmonių... O kiti tegul sau zirzia, kad pagaliau baigėsi kažkas baisaus.

Tik tiems, kurie atėjo mūsų pasveikinti, tai atrodė jausmingas dalykas. Iš vidaus išleistuvių šventė yra tik suknelės, šukuosenos, nuotraukos, ceremonijos sklandumai ir nesklandumai, atestatas, gėlės, ir... išlaidos išlaidos išlaidos.
Tik sekmadienį ryte tas tikrasis pabaigos jausmas atėjo. Mes juk važiavom pratęsti šventės prie Plinkšių ežero. Aš gavau pamiegoti tik nepilną valandą, nes apgirtę jie norėjo visus žadinti. Mane pakėlė, ir visa suirzusi ėjau sėdėti prie laužo, kad nebūtų šalta. Tada vienas po kito visi nuėjo miegoti, o manęs ir Simo neėmė miegas, ir lynojant kurstėm laužą. Pasikalbėjom, ir po to sėdėjom tyloj. O ežero vanduo toks lygus. Jis pasiėmė saują akmenėlių ir po vieną mėtė į vandenį, iš kažkieno automobilio sklido tyliai muzika. Ežere vienišos plaukė žvejų valtys. Pilka ir ramu ir vėsu. Dūmai graužė akis, ir į rūbus smelkėsi. Ir štai tada suskaudo širdį. Viskas pasibaigė. O aš net nepažįstu jų, tų žmonių, kurie mėto akmenėlius į vandenį, miega išlūžę automobilyje, kurių palikta didelė tuščių butelių krūva, kurie miega po tris didžiulėse palapinėse, bučiuojasi prie laužo, arba žiūri liūdnomis sunkiomis akimis... Nepažįstu.

Ką labiausiai jaučiu, tai didelį atitrūkimą. Palengvėjimą. Dar kiek laiko ir jie dings - draugai, su kuriais tiek laiko juoktasi ir kalbėta apie viską. Nustebau supratusi, kad man negaila, ir kad man gerai, jog jų nebebus. Šiaip ar taip, aš tų merginų juk taip pat nepažinojau. Noriu sakyti priešingai, bet negaliu. O dabar bus mažiau apsimetimo ir vienatvės jausmo tarp žmonių, to šlykštaus jausmo.

Dabar stačia galva neriuosi į tai, ką turiu. Į savo vasarą.
Trečiadienį matėmės su Laikrodininke, - aš kažkaip nusprendžiau ją taip vadinti, nes juk daugiau nieko nepažįstu, kam taip patiktų laikrodžiai, taip unikaliau. :) Tas toks paprastas šiltas vakaras drauge, pasiilgstu šitų dalykų.
Man labiausiai patiko ėjimas link delfinariumo, kur Tu dirbi, ir žiūrėjimas į tas senovines trobeles pakeliui. Matyt aš nesveika, bet va tokie va vaizdai many kažką žadina, tik dar nesuprantu, ką būtent. Gal tiesiog gražu. Ir dar patiko tai, kad atsikėlus ryte man niekas nesiūlė valgyti, kaip paprastai primygtinai siūloma svečiui. :D Pasijutau taip, lyg Tu būtum mane suprantanti šeima.
Beje, labai ačiū už auskarus.

O grįžus atkentėjau belekiek valandų eilėje vien tam, kad paduočiau sumautą atestatą ir iš esmės daugiau nieko naudingo tą dieną nebenuveikčiau. Tik gerai, kad buvo Tomas, nes aš jį retai matau, tai gera kažkaip, kad bent kalbėtis buvo su kuo.

Tu mane prisimeni, tu man rašai, tau turbūt nuobodu... Turiu nuvilti - viskas pasikeitė.
Dabar nebe aš skaičiuoju tavo pėdsakus, tolstančius nuo manęs, o tu manuosius skaičiuosi. Nesuprantu, ką tavyje aš mylėjau.
Juk pats supranti, kad po tavo ir mano juokeliais slepiasi tik noras, kad nieko išvis nebūtų buvę, nes nežinau, kaip tu, bet aš gailiuosi, kad tave pažįstu.

Šiandien viskas taip paprasta viduj ir ramu. Bijau pati sau pripažinti, bet atrodo, tuoj įsimylėsiu. Vėl kažką, ko net mačiusi nesu - kvaila maža mergaitė. Taip neturėtų būti. Bet who cares. I don't, apparently. :)

Coldplay - Sparks.mp3

Pas mus ką tik nulijo ledo bučkiais.

2008-07-08T12:18:00.002+03:00

Esu dabar susivėlusi visa, kreivai blakstienas pasidažiau, jau brač visus rūbus sudėjus skalbti, tai vilkiu kažkokią man netinkančią maikę, ir dar miego noriu - visa tai nutinka, kai mama visiškai netikėtai pažadina, po to pasako, kur ir kur turėsim nuvažiuoti, ir kai tai nutinka, jausmas būna toks, lyg diena būtų prasidėjusi be ryto.
O vakar vakare apsivilkau savo suknelę penktadieniui, ir tuos batus, su kuriais nemoku paeiti, ir net nejudėdama iš vietos pasijutau graži. Tada atėjo mintis, jog dėl visų savo įsimylėjimų turėčiau kovoti pati, bet aš vis tiek paniškai bijau atstūmimo.

Dar vakar susimąsčiau, kad jei dar kuri nors mano mylima būtų žavinga narkomanė, apie kurias rašiau, nenustočiau jomis žavėtis. Duffy, pavyzdžiui, arba ta blondinė iš The Ting Tings, arba net Jurga.
Iš dalies ir dėl to, jog esu klausytoja, kuri nė už ką nekurtų fansite jokiai celebritei. Muzika yra tai, ką aš girdžiu, ir matau vidumi.

Bastard man, vakar sakė, išspardys šikną už tai, kad nesidžiaugiu pilkais ir apsiniaukusiais rytais. Aš, savo ruožtu, tau išspardysiu šikną, nes rašai mažai į blog'ą, todėl visiškai suprantama, kad tu esi bastard. Ir dar turiu įtarimą, kad visur pasirašai skirtingais nickais. :)

Nu vat būna tokių dienų, nu. Kai nėra nei noro, nei žodžių, o šiandien kažkaip viskas atsirado.

To know him.mp3

2008-07-07T22:08:00.006+03:00

Priebėgom žiūriu filmą Factory Girl apie Edie Sedgwick - vieną tų žvaigždžių, kurios ne savo darbais išlieka, o pačia savimi, savo buvimu ir charizma. Moteris turi būti be saiko rūkanti, juokingais dideliais auskarais, ryškiais antakiais, didelėmis akimis ir mergaitiškai apvaliu veiduku, žavi, vaikiškai žvelgianti, besijuokianti, stilinga, savimi pasitikinti, tingi patenkinta katė - ir ji šeštojo dešimtmečio dievaitė narkomanė.

Kažkuo jos mane kabina. Žavios narkomanės, rūkalės, skandalistės. Edie Sedgwick, Amy Winehouse, Billie Holiday...
Divas of fame and misery.

Atrodo, žmones traukia klaidos. Ir juokas, po kuriuo jos bandomos paslėpti.

Gal ir gerai, kad nebelieka moters idealų. Dabar kiekviena gali būti savimi, be patobulinimų ir kopijavimo. Turėčiau būti pati sau idealas - mergiotė, kuri kiek geriau sutaria su vaikinais ir juokiasi berniokišku juoku, kuri viduje yra vaikas, kuri tingi mokytis ir mieliau žiūri į dangų, kai kiti žiūri į tai, kas ant žemės. Aš užsisvajoju ir atitrūkstu, aš nepaliauju galvoti apie man brangius žmones, bet vis tiek. Mergiotė, kuri yra silpna, nors iš ko nors vis kartas nuo karto sužino, jog atrodo šalta kaip siena ir nepasiekiama, hehe.
Aš nesu tokia. Esu kokia esu, paprasta ir padėta ant delno, ir aš noriu miego, tai gal todėl įrašas toks keistas gaunasi. :)

Dar mes šiandien buvom pas pusseserę.
Stebint jaunas šeimas vis įsitikini, jog teisingai suvoki, dėl ko iš tiesų gyvenama. Prieš kūdikio laikymą ant rankų ir jo šypseną, prieš minkštus delniukus, kurie laiko tavo pirštą, prieš dviejų mylinčių žmonių šypseną vienas kitam, prieš jų šilumą nublanksta visi stojimai, egzaminai, sėkmė, karjera, aukšti tikslai, kurie man svarbu dabar ir kurie nebebus svarbu, kai - galbūt - kada nors man nusišypsos ta paprasta ir niekuo neišsiskirianti iš milijono aplinkinių laimė.

Gaivaus dangaus Tau šiąnakt.

Atiduodu švelnumą, kiek tik turiu. Ateik ir pasiimk.

2008-07-03T19:02:00.008+03:00

Dažnai man laikas eina kitaip negu daugybei mane supančiųjų. Kai vieni rezultatų proga geria, mes su Gadile kertam bundelį, očen smagu. Kai daugybė aplink garsiai skanduoja 'Bliuzo naktys', - visi tokie nuoširdūs mėgėjai, vaje, - aš minu maldininkų takus Žemaičiuose. Kai dirba, - na, tarkim, Laidininkė rado darbą, o tai yra ve kūlest fing, - aš nedirbu.

Kalbant apie bliuzą, netolimame rate skanduoja ir pora gotų, lol. Apima jausmas, kad tie vargšai nusigauna visur, kur negroja popso, bet tai irgi yra apgailėtina. Šiaip ar taip, you gotta know your place, suckers.

O dabar bus pastraipa, kurią aš jūsų vietoj praleisčiau, nes neįdomu.
Man dabar gerai, nes tiesiog pirštais jaučiu, delnais jaučiu, jaučiu visa oda, kad pamažu susivokiu, ko noriu. Susivokiu, ko sieksiu gyvenime. Kaip norėsiu gyventi, kaip atrodyti, ką dirbti, kokį žmogėną turėti šalia savęs, bla bla bla, ir net pati nustembu, kad kai kurie žmonės kurį laiką mane buvo privertę mąstyti visiškai kitaip. Kai mylėjau jį (velnias, na ir nesąmonė visada pasakoti be vardo, bet jei įvardinčiau, jis man tik pasijuoktų į akis), maniau, kad galėčiau būti tokia, kokios jį supa. Dar anksčiau mačiau save gyvenančią toli, ir širdyje vis dar noriu į Afriką, o vat susiprantu, kad dar nenoriu niekur toli nuo šitos keistos žemės, kur žmonės garbino praamžius ir austėjas, ir šiandien man už nugaros kaip liaudies dainą gieda rūpintojėliams.

O dar aš truputį įsimylėjau. Bet tik truputį. Trumpam. Net nepažįstu to žmogaus. Bet mergaitė iš Kernavės ir aš kažkada kaip tik kalbėjom, kad reikia tokių, nu vat šypseną ant veido nupiešia tokios mažutukės nekasdienės meilės, kad niekas neliepia nusiteikti rimtai, ir kad nesvarbu, kaip viskas baigsis. Atėjus laikui viskas išsijungs, ir neskaudės.
Jo, šitos va pastraipos, kur virš, irgi reikėjo neskaityti.

Pamažu bėga laikas ir ateis stojimų rezultatai. Nebežinau, laukti man rugsėjo ar ne. Nėra ko laukti, nes dings daugybė veidų iš mano planetos, ir su visam. O laukti galiu na, nebent Tapkiaus/Šerniuko/Prieštankinio Ežiuko. Nes ir jis manęs laukia. Ir viskas.

Bet vasaromis negalima graužtis dėl jausmų, vasaromis juos reikia supakuoti į dėžutes ir giliai į komodas suslėpti. Tik štai pykti nemoku, nes žinau, kad galiu, bet nesu tikra, ar noriu.

Jetus, kiek ilgai rašau čia, vėl arbata atšalo ir neskani.

Dedu koją už kojos, ir smėlis pėdas kutena, nes vasaromis mano kelias yra minkštas, gaivus, ir pargriūti ne taip baisu. Ai kad ir daug kartų, koks jau čia skirtumas dabar.

UPDATE, kitas vakaras: beje, kai lieka tik pora žmonių, su kuriais gali kasdien kalbėtis, neišvengiamai darosi liūdna. Ir galiu kartoti, kad man nereikia poros, kad jau turiu draugų, kad man gerai, o vis tiek jaučiuosi siaubingai vieniša. Tokiomis valandomis, kaip ši.

Gabriella Cilmi

2008-07-02T13:06:00.003+03:00

I said,
Maybe baby, maybe baby, we could go into the sun.
Every little maybe makes me feel I've won.
Yeah.

DIENOS KLAUSIMAS: geriau yra princas ant balto žirgo ar šiaip bachūriuks su baltu mersu?

Thought

2008-06-30T13:00:00.002+03:00

Kartais aš imu nekęsti žmonių, ir net pati nesuprantu, už ką.
Ir už rūpestį pykstu, kai jis dirbtinis, ir už naudos ieškojimą, pykstu taip, kad išsigąstu net pati.
Šiaip ar taip kai kurių blogų dalykų žmonės nusipelno.

Midsummer Night's Dream

2008-06-27T19:16:00.002+03:00

Šįvakar bus audra. Jau pyksta dangus. Žaibai bus ir griaustinis, kambary bus karšta kaip pirty, turbūt lis ilgai ir nuobodžiai, tada aš neiškęsiu, ir trumpam praversiu langus, kol vėl išsigąsiu dundėjimo, ir pasiryšiu užmigti karšty.

Koks keistas vakaras, kai nesuprantu, ko noriu, ką turiu, ko ne.

Šią savaitę laikas eina puikiai. Nebuvo dienos, kad prasėdėčiau vien namie. Buvo laužas paryčiais su nepabaigta dėl lietaus 'Matrica', buvo saulėlydis prie ežerų su Gadile, buvo dviračių maratonas su Gadile, ir Dovilei ačiū, nes buvo drauge, o šiandien dar neva ir deginomės prieš šiek tiek debesuotą dangų. :) Grįžta tas senas geras mokėjimas džiaugtis tuo, kas aplink mane gražu ir gera. Tarkim, suvokimas, kokios jos abi nuostabios, tos mergikės.

Nusirito vienas akmuo viduj, nes paaiškėjo [liet. g. k. VBE] rezultatas, bet dabar man širdį dėl Tomo skauda, kad jam tų balų ten velniškai mažai, nu nes bliamba-daug-daugiau-vertas yra tas bernas.

Keistas metas, kai sijojasi draugai. Jaučiu, jog per daug galvoju, per dažnai prisimenu ir per daug kalbu apie žmones, kurie manęs turbūt nei pamena, nei ilgisi, nei galvoja, nei mini. Turi praeiti. Turi viskas susidėlioti į vietas, kaladėlės į dėžes, puslapiai knygose, viskas į savą kampą lentynose, tik viskam reikia laiko. Norėčiau žinoti tikslų laiką, kai viskas mano viduje man bus aišku ir paprasta, ir kai neliks žmonių, kuriuos be reikalo vadinu draugais, bet tikslaus laiko nežinau.

Šitą vakarą prisiminsiu, nes vėl pinasi gyvenimas ir mirtis.

Man parašė, jog nuskendo Martynukas. Vaikas, kurio mūsų mokykloj daug kas nemėgo. Žvėriukas toks, raudonplaukis, mažas niekšelis, padauža, peštukas. Bet su manimi visada sveikindavosi, ir koridoriuose pabazarindavom trumpai abu, kaip draugeliai kokie. Nors nepažinojau aš to vaiko artimai. Bet taip negalima, vaikai neturi mirti, taip yra negerai. Kyla prieš akis strazdanotas veidelis vandeny. Blogas jausmas.

Akimirką palyginau šitą mažą strazdanių su Justu. Tik Justas turėjo daugybę draugų ir jį mylinčių žmonių, o tas mažiulis tikriausiai neturėjo draugo.

Neklausyt naktimis,
užsikimšus mintis, savo mintis,
tai ką šaukia širdis.

Blogas jausmas.

Tokiomis akimirkomis pajuntu, jog zyziu per daug ir gyvenu per gerai. Bet su viena mergaite mes kaip tik kalbėjom, jog suformuluoti pamokančių frazių gali bet kas, o jas savo elgesiu liudyti gebančių maža, ir gaila, bet aš nesu vienetas.

Kieme tylu, taip ir turi būti.

Tyliai esi.

2008-06-24T13:31:00.008+03:00

Pasiskaityti apie tai, ką aš ir dar 10 žmonių veikėm vakar, galima paspaudinėjus vieną kitą nuorodą dešinėje pusėje. Na, manykim, nes kažkaip aš visada viską surašau, ir kitiems nebelieka ką rašyti.

Aš tik išsirinkau mylimiausias akimirkas. Kai sėdėjom prie laužo ir dainavom, nors virš galvų tebesikaupė tie debesys juodi pikti.

Ranką ištiesk, dar nevėlu.
Mano Matrica tu.
Nesakyk, kad toli, nesakyk, pamiršai.
Kiek kainuoja dangus? Vieną tūkstantį turim.

Ir kai būtent tada, kai turėjo aušti, dangus ėmė giedrytis ir švisti.
Teisingai parašė Mikitukas - kompanija gera. Geros dienos jums visiems. :)

Nesugalvoju pavadinimo

2008-06-22T11:40:00.003+03:00

Norėjau viską čia parašyti vakar, bet dingo gaidžio išpera internetas. Visada dingsta kaip tik tada, kai jaučiu, jog turiu ką pasakyti.

Penktadienį buvo keistai gera diena. Išėjau iš mokyklos ir nusiminiau, kad sulysiu, nes pylė kaip iš nežinau kur, ir tada netikėtai atėjo suvokimas, kad aplink vėl tuščia, ir vėl lyja tyliai ir ramiai. Ir neskubėdama ėjau namo, gyvenu juk netoli. Ir tada kaip tyčia, kai nėra šilumos, nėra saulės, nėra to juoko ir žuvėdrų, kurios sapnuojasi žiemos naktimis, pajutau, kad jau vasara, nes per lietų lauke nešalta, juokinga ir juokingai gera. Pas siuvėją ėjau parsinešti džinsų, ir tie, kuriuos vilkėjau, prilipo prie kojų, plaukai susivėlė, o pyktis nė kiek neėmė, juk tokia, vadinasi, vasara.

Saprofitum sužinojo savo trijų egzaminų rezultatus, ir aš ja be galo didžiuojuosi, nors ir skaudžiai žinau, kad jau turbūt senokai pradėjom pamažėl tolti ir nebeužimam viena kitos gyvenimuose tokių svarbių vietų. Atsinaujino planai, kaip ji pas mane nakvos Vilniuje, o aš pas ją - Kaune, ir pagerėjo nuotaika. Skundžiuosi, kad iš draugų niekas nevažiuoja mokytis į Vilnių, ir ji man sako, Juste, tu gi Vilniuj susirasi draugų tiek ir tiek, taip, sakau, bet aš noriu, kad ir senieji draugai liktų. Ji liks, kad ir būdama už šimto kilometrų, juk studentams tai ne atstumas, ar ne?
Ji visiška šaunuolė ir žmogus, kuris sugeba ne vien talentais, bet ir atsakingu darbu siekt, ko nori.

Grįžusi namo norėjau pasislėpti nuo viso pasaulio, nežinia, iš kur tas jausmas ir vis didėjanti egzaminų rezultatų baimė. Pykstu, kad tempiamas laikas, ir laukiu, kol sužinosiu savuosius, bet jau pati imu manyti, kad visai nenorėsiu jų žinoti.

Vakare parašė Gadilė, kuri irgi yra visiška šaunuolė, nes bet kas, kas surenka DAUG balų iš matematikos VBE, man yra visiškas šaunuolis, ir dabar tokius galiu išvardinti bent keturis žmones. Mes pasičiupom Silduzytę, nusipirkom būūūlkos, ir lėkėm prie ežero, kada prisijungė dar keli veidai, sėdėjom po Gadilės minkštu adijalu, rūkėm kaljaną, pašnekėjom apie viską, buvo juoko, buvo šalta (kaip durnė išvažiavau su flip-flopais, o tai daug ką reiškia, kai birželis bene tradiciškai šaltas būna), buvo nuostabu.

Grįžusi vėlai naktį pabaigiau 'Senį ir jūrą'. Niekuo neypatinga knyga, pamaniau, o tada naktį kone kaip filmas ji ėmė sapnuotis visa iš naujo, ir ryte jausmai jau buvo kitokie. Galbūt po kiek laiko išmoksiu iškart skaityti tarp eilučių.
O vakar tarp lietų ir saulių sėdėjau kieme, vėdindama virtuvę nuo pasileidusių dujų, ir valgiau pirmas šių metų trešnes. Ir vėl buvo vasara, kad ją kur, tokią kaskart netradicinę. Ir šiandien vėl yra vasara, vėjuota, vėsi, bet su saule ir įvairiausių formų debesimis.

Bene visos naujienos, ar, kitaip tariant, mano mažytis gyvenimas. Daugiau pasipasakoti nėra ką. Nekenčiu jausti, kad laikas eina velniop, bet kol kas taip yra, ir sunku kažką pakeisti. Taip, neturiu darbo, toliau sėkmingai senmergiauju, mano fronte mažai originalumo, ir laisvės mažoka, todėl iš tos krūvos žmonių, kuriai priklausiau pernai ar dar anksčiau, aš vienintelė nesikeičiu, ir velniop. Retas egzempliorius pabūsiu, ir nesigirti teks, so what.

Kadangi oficialiai vis dar vyksta Spiečius'08, tai nė nejungiu Skype, nes vis tiek nėra su kuo ten kalbėti. :) Ir dar aš esu Mikituko katino krikšto mama. :D

P.S.: kai kurie internetiniai vaikinai, kai sužino, jog neturiu poros, turbūt pajunta laisvą kelią, ir nepaisant to, kad visiškai savęs su jais nematau, rodo dėmesį. Belieka palinkėti, kad jiems niekada nepasisektų, nes jūs tik pažiūrėkit, kokį žmogų jie gautų. Nenoriu mylėti, fui. Mylint skauda. O kokiam gi asilui gali nepatikti švelnumas?

Trumpai

2008-06-18T12:39:00.001+03:00

Vasara, judink šikną ir ateik čia vėl greičiau. Mes su Silduzyte norim prie ežero!

Sorry.mp3

2008-06-16T21:46:00.006+03:00

Vienas po kito aplinkiniai ima tolti, gal net nenorėdami. Bėda tame, kad net ir bendraamžiai tvarkosi gyvenimus, kaip jiems patinka, owners of glamorous lives, gerai, kad jiems sekasi. Bet aš žavaus gyvenimo neturiu. Man gerai ir taip, nors negaliu sau leisti daugybės dalykų. Nemeluoju ir noriu būti tokia, kokia esu. Noriu neliūdėti.

Dėl tokių minčių kaltas galvos skausmas, na, ir faktas, kad neturiu darbo, tuo tarpu žmonės, kuriuos gerbiu/nenoriu matyti/pasiilgstu, visi iki vieno dirba, o mano vasara matyti bus neprasminga. Tiek to, šiaip ar taip ne pirmas kartas. :)

Matau save sėdinčią prie jūros šiltą vakarą, saulei leidžiantis. Ir plepančią su Triušeliu, su Laikrodininke, su Silduzytee, Gadile - su savo brangiosiomis ir išsiilgtosiomis. Žuvėdrų, juoko, ir gal mintyse Maria Mena su savo švelniu balsu. Mergiotiška vasara, be problemų, bernų ir skausmo, be egzaminų ir rūpesčių, lengva, gaivi, ir neužmirštama. Tokia, kokią po to sapnuoji šaltomis žiemos naktimis. Labai tikiuosi, jog galbūt jau liepą taip nutiks.

Linkėjimai NEC rezultatų laukimo proga.

Mano pirmasis hate postas.

2008-06-15T11:56:00.002+03:00

Mano rate, nors ir ne draugų, daugėja visokių ten kiaurų pizdukų, po 13-17 metų, kurie didesni už visą pasaulį savo pykčiu ir tariama patirtimi.

Aš rūkau vaisines, nes nuo juodų jau liežuvis veltis pradėjo.
Ai kartais parūkom/per tūsus/kompanijoj/kai pikta.
Džy, vienąkart kai prisigėriau nuo to, tai dabar baltos nebeimu be svarbios progos.
Kokia poza tau labiausiai patinka?
Lomkės man šiandien. Dar gal iki rytojaus ar porytojaus, tada gal pagerės.
Gatvėj sėdėjom, toj pačioj vietoj, kur ir visada, o karoč prisipiso keli skinai, tai pridubasino vieną čiuvelį.
Pirmąkart?.. Nu man atrodo, 14-kos, ten su kažkokiu draugės draugu.
Atsibodo jau alus, tai ant rimtesnio metam.

ir ten visa kita dar.

Kažkas akivaizdžiai nutiko, ir kažkas nebegerai su nesugadintais kūnais ir mintimis; girdėjau tai vadinant new fashions: dabar mada nusigerti iki apsivėmimo sėdint baloj, dabar mada daryti iš savo plaučių pajuodusį gleivių maišą ir kraujagysles užkimšt taukais, mada, matai, yra dulkintis, kai tau 13-ka metų ir dar nė nemoki parašyti diktanto be klaidų arba kontraceptinių priemonių pati įsigyti negali, ir mada yra tupėti ant šaligatvio tamsoj su apkabinta bonke ir vaizduotis, kad tu čia su draugais geri už draugystę, o po to vienas ar kitas susimuš/užsimuš/whatever. Malalietkos tampa mamomis, o malalietai sėda į cypes arba šiaip gula į karstus, o likę gyvi gyvenimą baigia plaučių vėžiu arba kepenų cirozės užuomazgomis nesulaukę 30-ties.

Pykina. Maži šūdžiai, grow a brain, padarykit kokius namų darbus ar ką, išgerkit savo šiltą pieną su medum prieš miegą, užuot laužę kažką antirealaus.

Su Silduzyte ėjom trečiadienį pro baraką, ir mus išprievartaut pasisiūlė kažkokie keturmečiai. Kur pasaulis ritasi, po velnių. Ir net ne jiems išspardyt šikną reikia už jaunatvinį debilizmą, o tėvus nukryžiuot už aklumą ir meilės neturėjimą. Ir ne kitaip.

I am a real revolution inside

2008-06-11T21:19:00.002+03:00

Šiandien yra pabaigos diena. Viena - pasibaigė egzaminai, dabar reikia laukti rezultatų. Antra - baigiasi etapas, kai aš mylėjau žmogų, su kuriuo nebuvo verta prasidėti. Daugiau praradau, nei gavau, daugiau jaučiausi mindoma nei mylima, ir šiandien viskas baigiasi. Jea, djuds. Akmuo pamažu rieda nuo širdies, ir kiekvieną centimetrą jaučiu. Mažiau bus ašarų, ir šiaip šūdo.
Tu išvyksti, ir - siaube, prieš mėnesį nė už ką nebūčiau taip nė pagalvojusi, net netyčia nebūčiau pamaniusi, - man nuo to bus tik geriau ir vis geriau.

Kai manęs anksčiau klausdavo, kokie man patinka vaikinai, sakiau, kad vyriški, žinantys, ko nori, ironiški, nepasikėlę, turintys humoro jausmą, gerbiantys merginą, ir t.t. Jis buvo truputį panašus į tokį, bet pasirodo, su tokiais man nesiseka.
Todėl dabar nenoriu nieko. Nenoriu naujo jausmo, arba vėl patirti, ką reiškia atstūmimas. Fu kaka. :) Nebent švaros - švelnaus abipusio ryšio, su daug dėmesio, pagarbos ir meilės, ir neprisiminti to, kas šiandien baigėsi. Pamiršti, ir kad niekas neprimintų.

Jei dabar kas nors klaus, kokio noriu vaikino, ilgai dėliosiu mozaiką iš šukių. Sakysiu, kad turi būti vyriškas, tvirtas ir protingas, laisvai žiūrintis į gyvenimą. Turintis ko siekti. Ne-pa-si-kė-lęs! Dar sakysiu, kad jis norės būti su manimi. Čia labai svarbi dalis, labai. Jis manimi žavėsis, retkarčiais prasitars, kad myli, iš manęs nepiktai pasijuoks, man kaip mažas vaikas pasigirs savo nedideliais pasaulinės reikšmės pasiekimais per dieną, ir jis man vakarais skambins pasakyti Labanakt. Dar supažindins mane su savo draugais ir manęs nesigėdys. Aš jam būsiu graži ir jis mokės tai parodyti. Jis nemokės sakyti komplimentų, bet stengsis, ir retsykiais jam tai išeis puikiai. Jis nevilkės rūbų iš turgaus, tų tokių, kuriuos dėvi vidutinio intelekto vaikinai, kurie nieko nelanko po pamokų. Dovanos man gėlių, bent retsykiais. Su savo draugais mėtysis ironiškais bajeriais, ir žais su jais kašį vasaros vakarais. Sugalvos kokį nors juokingą meiliažodį man vadinti. Leis man būti švelniai. Nebus mergiotė ir neaiškins man, kokį želiuką ar kremuką pirkti, fui, oi ne, jis bus berniokas, ir aiškins man, kokį kompą arba kokią mašiną pirkti. Iš nemokėjimo elgtis su mažais vaikais, pats ims elgtis kaip lygiavertis, ir todėl bus smagu į jį žiūrėti. Jis gal ir bus netikintis, bet netrukdys man tikėti. Be to, jis bus romantiškas, tik pats nenorės to pripažinti, ir kai ryte varys į parduotuvę pirkti bandelių pusryčiams, ir pakeliui nuskins man kokį gėliuką iš pakelės, tai bus belenkiek absoliučiai miela. Mokės gaminti. Dar jis nebus juodas nevala, tik tiek. Būtų gerai, jei jis nebūtų linkęs į buitinį alkoholizmą, ir jei nerūkytų. Jis sieks karjeros ir išsilavinimo, ir neapsiribos tuo, ką turi. Bus už mane aukštesnio ūgio. Sieks darbo, į kurį reikėtų vilktis kostiumą (šito nežinau, kodėl). O aš tada jį mylėsiu. Su visais trūkumais mylėsiu.

O dabar nereikia nieko, jokio vaikino, jokių vaikinų, reikia vasaros sau. Nors visi vaikščios susikibę už rankų, ir maus širdį, ir ės mažytis troškimas turėti tą patį, ir aš vėl - kaip visada, tiesą sakant, - būsiu 'nelyginė', neporuota... Vis tiek. Noriu gauti geriau.

Be to, vis tiek išlieka 93 procentų tikimybė žmogaus, kuris man bus savas, nerasti. :D

Dabar aš būsiu aš, ta, kuri esu, ir ta, kuria noriu būti.

nioliktas

2008-06-07T22:54:00.003+03:00

Trūksta tik Julijos ir Aušrinės, ir, na, Tomo, - kad ją kur, tą jo fiziką, - iki tobulumo, kuris buvo vakar.

Taip taip, hepi berfdei tu my.

Šiandien Silduzytee manęs klausia, o tau nekeista, kad va, gimtadienis, o tu lyg niekur nieko prie ežero guli ir tiek... Kažkodėl visai nebuvo keista. Matyt, taip sudėliota, ir taip bus visada. :)

I started nothing, I wish I didn't.

2008-06-05T17:15:00.003+03:00

Šiandien sėdėjau prikaitusioj dramos teatro salėj, nes turėjau gauti popieriaus už laimėjimus olimpiadose, be kita ko, nieko aš ten negavau, duos kitą dieną, o vietoj to tik visą laiką galvoje kaukšėjo kulnais mintis: "Man-čia-ne-vie-ta". Nekenčiu jausti, kad didelėj krūvoj žmonių, su kuriais tik padėkos raštai sieja, daugiau neturiu visiškai nieko bendro. Nekenčiu būti apsupta daugybės žmonių ir būti visiškai viena.

Žmogus gimsta ir miršta vienas, kažkas čia anksčiau mėgo man tai kartoti. Tarp gimimo ir mirties irgi reikia būti vienam, tik ne visiems taip nesiseka. O aš savęs nesuprantu, graužia dabar akis man. Nėra pašonėj žmogaus, kuriam galėčiau skambinti vidurnaktį ir sakyti, kad bijau vienatvės. Jei šiandien būtų kitokia diena, nemanyčiau, kad man to reikia. Bet reikia.

Vėl debiliškas neformališkas įrašas bus. Sriubą dariau, dabar rankos česnaku ir duona kvepia. Ir dar kas nors ne taip, kaip visada.

Mantai, prisimeni apie kvartalą?
Kaip kūl anksčiau atrodė vienišių gyvenimas, galėjimas galvoti turbūt vien apie save.

Keliauti.

Kavą naktimis balkonuose gerti.

Ir į žvaigždes žiūrėti...

Laikyti katę.

Nesirūpinti kaimynų nuomone.

O dabar ar tai išaugau, ar ką, bet visai ne kūl, visai ne jėga yra, kai pareisi namo vakare ir suprasi, niekas nelaukė. Kita vertus, pakankamai subrendę žmonės puikiai žino, kad ir turint šeimą ar TĄ žmogų, taip vis tiek irgi nutinka.

Jei dabar ne rašyčiau tai, ko niekas neskaitys, o skalbčiau, pyragą daryčiau arba jei eičiau apsipirkti, niekas man nerūpėtų, stovėčiau žolėj prie skalbinių šūsnies ir įsivaizduočiau savo būsimų vaikų veidus, skaičiuočiau kepimo minutes, arba žiūrėčiau į kokį nors daiktą vitrinoj nusiminusi, kad nei galiu, nei tiktų, bet taip geriau už vienatvės grūdimą tiems, kuriems nesitiki, jog taip yra.

Turbūt reikės taip ir padaryti.

P.S. Kai žmonės su gimtadieniu sveikina diena ar keliomis vėliau, nieko tokio, aš šypsausi. Kai žmonės su gimtadieniu ima sveikinti diena ar keliomis anksčiau, man norisi jiems išspardyti subines.

Darosi madingi Hate Postai

2008-06-04T23:41:00.000+03:00

Aš nekenčiu Mariah Carey, ir Eglę Mickevičienę kažkaip sunkiai pernešu, ir apie visokių ten paparacių laidų vedėjas negali būti nei kalbos.

Mėnulio Vaikui

2008-06-03T20:47:00.004+03:00

Ačiū, žinai. Dabar šitą dieną bus dėl ko atsiminti.

O kas dėl Manto kalbos, tai sakė, Domas pakeitė klavos nustatymus, ir gaus galvon (saugokis, Domai, kad ir kas tu bebūtum).

Ontrodienis

2008-06-03T14:30:00.002+03:00

U jes, šiandien pildosi mažieji norai. Jau turiu pilkus džinsus. (sun)
Niekada ir nemaniau, kad kažkoks materijos gabalas gali šitaip pakelti nuotaiką.

Dar šiandien yra truputį mažiau karšta ir truputį labiau vėjuota, ir dabar taip miela sėdėti kieme. Ir vis lengviau atsisveikinti su senais jausmais. Turbūt. Duokdie.

Šikniai, dar mažiau rašykit į savo blog'us - paplosiu.

Einu žiūrėti mergaitiškų filmų, gerti daug vandens ir žiūrėti į istorijos vadovėlį.

Summer's in the air

2008-06-01T00:06:00.002+03:00

Va, jau septynios minutės vasaros, man būsiančios lemtingos.

Dabar turi būti jūros vanduo tarp kojų pirštų, daug juoko, sustingusių popiečių gatvėse, Spiečiaus pieva (duokdie), aišku, lietus, senamiesčiai, nemiego naktys, šnibždesiai miegmaišiuose, saldi nostalgija, ašaros su šypsenom, ir visa kita.

Vasara mano vasara, būk gera savo vaikams.

Iš visų prakeiktų tave vieną renkuos.

Whatthefuckers motherfuckers.

2008-05-29T22:52:00.000+03:00

Žinau, kad negražu, bet man kaip juokingai skamb. :)

I'm not lost, I'm not lost

2008-05-23T12:20:00.003+03:00

Atėjo visiems metas toks švelniai liūdnas. Liūdnai švelnus.

Visi kažkokie įsimylėję, visi iki vieno nelabai laimingai. Vat, Jisai man vakar sakė, kad Jo gyvenimo moteris jau nebelabai Jo gyvenimo moteris. Brolis Paršelis kažką liūdno pas save parašė. Triušelis pabėgo nuo negeros meilės. Silduzytee kažkur kryžkelėj. Mikitukas pyksta ant bebro. Laidininkė pervargusi.

Miego miego visiems. Kad šlykštukai ir baubai praeitų, ir kad būtų pavasaris, nors ir su nubirusiais žiedais, bet gražus ir šiltas. Ai kad ir vėjuota šiandien. Viskas gali būti blogai, bet ne viską reikia matyti.

Esu pavyzdys, vaikštantis ir kvėpuojantis. Niekad nebūčiau patikėjus, kad padaras kaip aš gali susitaikyti su tuo, kad nėra mylimas. O susitaikiau, vis dėlto... Kalendoriškai tiksliai, sutartinai, viskas greit nutrūks, liksiu viena ir vėl kvailės vietoj. Nes kai tau pasako, kad su tavimi nenori būti nuo tam tikros birželio dienos, o tu vis tiek lieki drauge iki tos dienos, tai nereiškia nieko kito, kaip tik tai, kad esi apgailėtina, beviltiška ir naivi, kad pamini orumą, kurio manei turinti, bet neturi. Ant tokių nepykstama, tokias vadina kvailėm.
Jap jap, bet aš vis tiek dar noriu tų kelių dienų, nes iki to laiko man atrodo, kad galiu mylėti. Jau dabar esu viena, ir visada buvau viena, bet iki to laiko man atrodo, kad taip nėra.

Savęs apgaudinėjimai. :)

Moralas toks, kad liūdna ir man, bet pripratau. Kad ir kaip kvailai skambėtų. Praeis, visada praeina. Ir gal jau vasaros pabaigoj visokių svajonių turėsiu, kurios bus tik mano vienos, ir visokių gražių fantazijų, kuriose būsiu viena, o ne su kažkuo, kam manęs nereikia.

Vakar Vilniuj buvom. Buvo laaabai neįdomu, daug maisto, šnekėjimų, kaip visada - Akropolis, dar kokio tai velnio, ir oras prastas. Bet parvažiuojant namo, kadangi tiksliai žinojom, jog namie saulėta, tai pro langus toli buvo tie nuostabūs vakariniai saulės gaisrai, kai debesys pasidaro plonyčiai ir primena miškus, nyrančius iš rūko. Kažkodėl tokiomis akimirkomis, kai sėdi visaip įsirangęs autobuso sėdynės kampe, ir žiūri į tas degančias spalvas, pasijunti laimingas, ir to jausmo užtenka visam vakarui, visiems nakties sapnams, ir net rytui. Arba kai iš autobuso kulniuoji namų link, gatvės lempom jau apšviestos, bet saulė vis tiek tebesileidžia, nes dienos, na, ilgėja dar vis, tai nepamirštamas vakaras atrodo amžinas ir šiltas.

O šiandien po nežinau kokio ilgio pertraukos, valgiau košę pusryčiams, ir jaučiuosi kaip vaikystėj. Po to galbūt eisim susitikti su Silduziuku, matysim, kas bus. Na, visada gerai gaunasi mums. :)

Just undiscovered.

Ak tiesa, vakar pamečiau smėly prie sūpuoklių pakeliui Vilniun savo širdingai mylimą auskarą, todėl vis dar priimu paguodą ir užuojautą. ;D

Šiandien tebūnie viskas viltinga ir paprasta.

Ek golt.

2008-05-16T16:09:00.006+03:00

Už Dievą, dievus, deives, paslaptingas jėgas, stichijas, Žemės trauką, Mėnulio sukeliamus potvynius visame kame, už Šyvą, Budą, Alachą ir už visus kitus nematomas stiprias dvasias yra galingesnis tik vienas dalykas - nuotaikų kaita.
That's it! That's all I have!

Ryte blioviau, nes šiandien Paskutinis skambutis, ir staiga paskaičiavau, kiek pokyčių laukia. Man nepatinka - per daug visko ir per daug nepatinka. Šitiek daug laiko buvo tam pasiruošti, juk jau pernai pradžioj viskas buvo kaip ant delno - ateina viena pabaiga su daug mažyčių pabaigėlių, ir visos tos pradžios (visos pradžios būna naujos, tu asile.). O šiandien supratau, kad vis tiek laikas lekia per greit, ir kad pasiruošimas ne tokiai silpnai durnikei kaip aš.

Bet tada per visą renginį aplink sukinėjosi juokingas operatorius. Turint omeny, kas man dažniausiai sukelia juoką, nebereikia nė aiškinti, kuo tas šliuželis nusipelnė.

Kadangi mane gana retai kas nors apibūdina man pačiai, tenka vaduotis testais ir kitokiu šlamštu; here you go, kokia esu dabar:

Big Fat Fact

2008-05-11T12:22:00.002+03:00

Kokie 97 procentai mane supančių žmonių net neįsivaizduoja, kaip dabar gyvenu. Nu ir fak ju ol. :)