TRANSMUTACIJA

138 Gegužės 18

2009-05-18T10:46:00.000+03:00

Psichinė įtampa, frustracijos, nesaugumo jausmas, tikslo neturėjimas yra vieni pagrindinių stresą keliančių veiksnių. Psichosomatiniai tyrimai parodė, kad jie yra dažna migrenos, skrandžio opos, širdies smūgio, hipertenzijos, psichinių ligų, savižudybių arba tiesiog nelaimingo gyvenimo priežastis.

HANS SELYE*

Viena galimų psichologinio streso priežasčių yra ta, kad mūsų neramus protas nuolat skuba, beatodairiškai daro negarantuotas išvadas, puola priimti sprendimų ir dažnai neteisingai vertina įvykius ir žmones. Dėl to kūnas patiria nuolatinę įtampą. Jis neturi ramybės, visą laiką kažko trokšta, jaudinasi, tikisi, bijo, planuoja, gina, repetuoja, kritikuoja. Sustoti ir pailsėti gali tik tada, kai giliai miega – tuomet visas kūnas, o ypač nervų sistema, lengviau atsidūsta ir bando ištaisyti diena padarytą žalą.

Šią įtampą galima gerokai sumažinti sulėtinant protą. Tai – svarbiausias meditacijos tikslas. Tik tuomet galime į iškilusią problemą reaguoti ne kaip į stresą keliantį veiksnį, bet kaip į iššūkį, žadinantį mūsų norą panaudoti gilesnius, negu mes kada nors manėme esą apdovanoti, išteklius. Be to, meditacija padeda susitelkti ties esminiais dalykais. Tada protas dirba lėtai, bet užtikrintai, o atsidūrę streso sąlygomis gebame greitai atgauti fizines jėgas. Taip ištreniravę savo protą, į aplinkos įvykius ir žmones reaguosime nebe paskubomis ir bet kaip, bet gerai apgalvoję.

* HANS SELYE (1907 – 1982) – Kanados patologas fiziologas, tyrinėjęs ir daug darbų paskelbęs apie stresą.

„Tikra meilė – kantrybės ir išminties reikalaujantis kelias“

2009-05-11T11:14:00.000+03:00

SANKIRTOS

Psichoterapeutas Aleksandras Alekseičikas: „Tikra meilė – kantrybės ir išminties reikalaujantis kelias“

2009-05-11

Pokalbis su psichoterapeutu Aleksandru Alekseičiku apie įvairius meilės pavidalus, žmonių santykius ir vienas kito naštų nešiojimą. Kalbino Andrius Navickas.

Daugeliui žmonių, ne tik krikščionių, labai patinka apaštalo Pauliaus himnas meilei, kuriame jis tvirtina, jog meilė kantri, viską ištveria, niekada nesibaigia. Tačiau jei paklausime apie jų pačių gyvenimus, retai išgirsime liudijimą apie tokią meilę. Veikiau išklausysime išdavysčių, nusivylimų, įsiskaudinimo istorijų. Ar tai reiškia, kad tik šventieji sugeba atrasti viską nugalinčią meilę? O gal šių dienų pasaulyje, kuriame tiek daug kalbama apie meilę, nelabai mokame mylėti? Ką apskritai reiškia mylėti?

Pradėkime nuo to, kad kiekvienas iš mūsų esame sutverti pagal Dievo atvaizdą ir panašumą. Vienas iš Dievo apibūdinimų yra meilė. Tai reiškia, jog kiekvieno iš mūsų prigimtyje yra įrašytas ir meilės ilgesys, ir galimybė jį malšinti, auginti savyje dievišką meilę.

Kitas dalykas – ir čia jau kalbėsiu kaip psichoterapeutas – jei spręsčiau tik pagal savo pacientus, su kuriais bendrauju, tai tik kokie penki procentai žmonių sugeba mylėti ta dieviška, kantria ir niekad nesibaigiančia meile. Mylėti sutuoktinį ar vaiką, ar savo tėvus. Įdomu tai, jog dauguma iš šių penkių procentų yra pagyvenę žmonės.

Paradoksas – jauni žmonės kur kas aistringiau ir dažniau įsimyli, daugiau kalba apie savo jausmus, tačiau labai retai įsimylėjimas iš tiesų perauga į brandžią, gilią meilę. Labai svarbu suprasti, kad meilė nėra emocijų pliūpsnis, tai yra kelias – artėjimas prie to panašumo su dieviškos meilės pavidalu, kuris įrašytas mūsų prigimtyje. Mes nuolat turime mokytis mylėti, ir tai tikrai nėra paprasta. Kai vaikas gimsta, kartu gimsta ir jo mama, jo tėtis, jo seneliai. Todėl, kai vaikas sulaukia vienų metų, tai reiškia, kad jo mamai ar tėčiui taip pat vieni. Vaikas mokosi būti žmogumi, mokosi mylėti, tačiau taip pat ir jo tėvai mokosi būti tėvais. Ir ne tik. Jie taip pat turi mokytis naujai priimti vienas kitą, nes iki šiol jie buvo vyras ir žmona, o gimus vaikui jie jau ne tik sutuoktiniai, bet ir tėvai.

Meilė paprastai prasideda nuo stipraus įsimylėjimo. Tačiau kaip mažas vaikas dar nėra visavertis žmogus, taip pat ir įsimylėjimas dar nėra tikra meilė. Ji turi užaugti, pereiti daug raidos etapų. Reikia daug kantrybės ir pastangų, kol kitas žmogus tikrai įauga į širdį, kol vietoj dviejų puselių atsiranda pilnatvė. Dar kartą noriu pabrėžti – kiekviena meilė yra kelias. Kol nemyliu, aš tesu tik pusiau žmogus ir į kitus žmones tesugebu žvelgti abstrakčiai. Rusų mąstytojas Ivanas Iljinas yra puikiai aprašęs jauno žmogaus išgyvenimus. Jis jaučiasi vienišas, ieško sau poros, vaikšto gatvėmis ir mato aplinkui vyrus bei moteris. Paskui jis įsimyli, susiranda merginą, kuri tampa jo žmona. Jis eina gatve ir mato aplinkui jau ne vyrus ar moteris, bet žmones...

Būti žmogumi yra daugiau nei būti vyru ar moterimi. Mes atsispindime kitame žmoguje, mes augame bendraudami su kitu žmogumi, skleidžiamės, pradedame jausti savo puselės pilnatvę.

Kartais žmonės apie santykius kalba supaprastinta dėlionės kalba: aš sutikau kitą žmogų, ir jis man tiko. Taip, atrasti kitą žmogų reikia. Tačiau paskui dar reikia pačiam save atrasti kitame žmoguje, atrasti save ir kitą kartu, atrasti bendrą erdvę. Oi, kiek daug įvairiausių atradimų reikia santykių kelyje. Tačiau reikia ne tik atrasti, bet ir kai ką prarasti, kai ko atsisakyti. Jei nori kitam širdyje atrasti vietos, reikia tai padaryti. Tai skausminga, tam reikia drąsos.

Ne kartą esate sakęs: jei myli vieną moterį, tai privalai mylėti visas moteris... Gal galėtumėte paaiškinti?

Tai reiškia, jei nemoku mylėti daugelio moterų, tai nemoku mylėti ir vienos moters. Kol galėsiu mylėti vieną moterį, tol turiu išsiugdyti sugebėjimą mylėti. Pradžioje turiu susižavėti dešimtimis moterų. Turiu savęs klausti: kodėl ši mergina man graži ir simpatiška, kodėl ši – ne? Kodėl mane traukia prie vienų merginų, o kitoms lieku abejingas? Kuo kitas žmogus mane labiausiai žavi? Mes mokomės mylėti nuo pat gyvenimo pradžios. Mylėti mamą, tėtį, brolį ar seserį. Tikrai esu įsitikinęs, jog lengviau išmokti mylėti jaunuoliui, jei jis augo kartu su seserimi, merginai, jei ji augo su broliu.

Paskui ateina pirmosios meilės laikas. Tiesa, kol ji ateina, paprastai būna ne vienas susižavėjimas ar įsimylėjimas. Pastarieji yra laikini ir trapūs. Atrodo, jog negali gyventi be savo susižavėjimo objekto, bet štai vienas netinkamas žodis ar kokia nors situacija – ir „didžiulė meilė“ baigiasi, išgaruoja. Visi šie susižavėjimai rengia kelią pirmajai meilei. Deja, ji paprastai būna dar nebrandi, todėl nelaiminga. Kodėl? Nes įsimylima gana jauno amžiaus, ir mylintiems dar labai sunku pasiekti harmoniją tarp kūno ir sielos, tarp kūniškos ir dvasinės meilės. Kai pagaliau skleidžiasi brandi meilė, svarbu suprasti, jog ji tokia yra dėl to, kad iki tol buvo visos kitos meilės. Visos buvusios meilės mokė mus mylėti. Kai brandi ir gili meilė nušviečia mūsų gyvenimus, ji nušviečia ir visus buvusius įsimylėjimus bei nusivylimus. Dėl to, jog sugebame mylėti brandžiai, kad esame toli nuėję meilės kelyje, turime jausti dėkingumą visoms iki tol buvusioms meilėms, net jei jos buvo nelaimingos, net jei buvo daug skausmo.

Dievas žmogų sukūrė per vieną dieną. Tačiau kaip Jo Sūnus tapo žmogumi? Jis devynis mėnesius buvo Marijos įsčiose, paskui dar tris dešimtmečius gyveno tarp žmonių, mokėsi būti kartu ir Dievo, ir žmogaus sūnumi, mokėsi ir mokė mylėti. Jo misija taip pat buvo kelias.

Kalbate apie tokį sudėtingą kelią, kalbate apie kantrybę ir išmintį santykiuose ir gali atrodyti, jog visa tai, tik labai stipriems žmonėms. Esą būkime realistai, kantrybės ir išminties kasdienybėje tikrai nėra daug. Gal todėl vis dažniau girdime: bijau santuokos, nes ji ištirpdo meilės spontaniškumą...

Taip sako tie, kurie neturi jokio supratimo apie meilę. Suprasti – tai reiškia priprasti, pratintis. Kiekvienas žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą, tik dauguma iš mūsų tai pamiršo. Kiekviename iš mūsų glūdi meilės genijus, tačiau mes jį patys apleidžiame, nutildome, numariname. Užuot stengęsi auginti meilę savyje, mes apsigyvename kvailų įvaizdžių pasaulyje. Juk neatsitiktinai Holivudą vadina sapnų fabriku. Visos jo istorijos – apie tai, kaip porelė susitiko, karštai įsimylėjo... Paskui mes lyginame savo gyvenimus su tomis istorijomis, matome neatitikimų ir graužiamės, jog mums kažkas negerai. Daugumos žmonių meilė šiandien kūdikiška, egoistiška, vartotojiška, o tikrai mylint kur kas labiau norisi duoti, o ne gauti.

Kita vertus, net jei žmogaus meilė tėra dešimtadalis tikrai gilios ir brandžios meilės, ji vis vien labai reikalinga. Kai yra tamsu, idant taptų šviesu, reikia uždegti tūkstantį žvakių. Tačiau jei uždegame tik vieną žvakę, tai skirtumas tarp visiškos tamsos ir vienos žvakės šviesos yra didesnis nei skirtumas tarp vienos ir tūkstančio žvakių šviesos.

Siūlau kiekvienam pamąstyti ir apie tai, jog Dievas galėjo sukurti tik tobulus genijus, tačiau daugumą padarė vidutinius, tiek sugebėjimais, tiek išvaizda. Taip yra ne dėl to, kad Dievas mums ko nors pagailėjo. Išskirtinis grožis ar kokios nors kitos savybės yra sunkus išbandymas. Mačiau ne vieną porą, kurią sudarė išskirtiniai gražuoliai, ir būtent fizinis grožis jiems tapo prakeiksmu. Jie susitelkė ties gražiu kūnu, jis tapo jiems atskaitos tašku ir neišvengiamai apėmė panika: dar keleri metai ir grožis pradės nykti. Todėl reikia skubėti, griebti iš gyvenimo viską, kas įmanoma. Galiausiai tai baigėsi aklaviete, skaudžia tragedija.

Teko skaityti sociologų pasisakymų, esą skyrybų didėjimas rodo ir žmonių laisvės augimą, esą seniau žmonės kantriai kentėdavo santuoką, dabar jau drįsta maištauti ir išsivaduoti.

Kvailam viskas atrodo paprasta, o girtam, kaip sakoma, jūra iki kelių. Deja, šiandien labai daug žmonių yra apgirtę nuo gerovės, o laisvės supratimas tiek iškreiptas, kad laisve pradėtas vadinti vergavimas vartojimo, įgeidžių stabams. Seniau reikėjo sunkiai dirbti visą dieną, idant išsilaikytum. Žmonės turėjo supratimą, ką reiškia užsidirbti gyvenimui. Vertino tai, ką turi, mokėjo dėkoti už tai, ką gyvenimas duoda. XX amžius buvo nematytos pažangos laikotarpis. Deja, kartu tai buvo ir didžiulių moralinių traumų metas. Griuvo autoritetai, susvyravo moraliniai pamatai, deformavosi pati kalba. Viena iš tokių traumų – laisvės ir ištikimybės supriešinimas. Esą ištikimybė apriboja mano laisvę. Tai visiška nesąmonė – laisvė negali būti besvorė, beformė, ir būtent ištikimybė, įsipareigojimai suteikia jai tiek formą, tiek svorį.

Ir kalbant apie meilę – ištikimybė yra esminė sąvoka. Tai nėra vien tik formali ištikimybė, jog neturėsiu romanų su kita ar kitu. Ištikimybė – tai pamatinis įsipareigojimas. Filosofas egzistencialistas Gabrielis Marcelis rašė, „Sakyti žmogui – aš tave myliu – tai tas pat, kas sakyti – tu gyvensi amžinai“. Įsiklausykime, kaip tai rimta. Net jei kitas žmogus numirs, jis gyvens mylinčiame žmoguje. Žmogus, kurį myliu, neišvengiamai keičiasi, aš pats – keičiuosi, o ištikimybė yra tai, kas ne tik santykiams su tuo žmogumi, bet man apskritai suteikia atramą, pastovumą. Kartais kvailai galvojama, jog mano ištikimybė – tai savotiška duoklė kitam žmogui, kuri reikalinga tik jam. Ne, ištikimybė yra pirmiausia man reikalinga, kaip tai, kas augina mane patį. Ištikimybė yra tai, kas suteikia meilei stuburą. Tiesa, ištikimybė niekada nebūna abstrakti, ji turi būti išbandyta. Kaip molinis indas, išdegtas krosnyje.

Šventajame Rašte atrandame svarbų priesaką: „Mylėk savo artimą kaip save patį.“ Tačiau mylėti save patį tarsi negražu. Regis, jei norime mylėti kitą, turime užmiršti apie save. Kitas kraštutinumas – pataikauti kiekvienam savo įgeidžiui ir tai vadinti meile sau.

Pradėkime nuo paprastos tiesos – aš galiu duoti kitam tik tai, ką pats turiu. Jei neturiu meilės, tai jos negaliu duoti ir kitam. Jei nemyliu savęs, to, kas man yra arčiausia, kaip aš galiu mylėti kitą? Jei nemyliu savęs, tai negaliu paruošti savęs ir tam, kad mane mylėtų kiti.

Aš turiu rankas, turiu kojas, turiu atmintį. Galbūt kitų rankos ar kojos yra miklesnės nei mano, galbūt jos lankstesnės, stipresnės, galbūt kitų atmintis geresnė nei mano, tačiau aš tikrai nesikeisčiau, nes tai – mano rankos, mano kojos, mano atmintis, nes daug metų su visu tuo gyvenu, nes susigyvenau, pripratau, visa tai tapo sava. Mylėti save – tai rūpintis savimi. Rūpintis ir pataikauti yra visiškai skirtingi dalykai. Jei aš rūpinuosi kuo nors, pavyzdžiui, gėle, aš stengsiuosi sudaryti jai kuo geresnes sąlygas. Kad būtų pakankamai – nei per mažai, nei per daug – vandens, saulės šviesos, kad nebūtų piktžolių. Tačiau jei aš esą iš rūpesčio vis liesiu ir liesiu tą gėlę, ji paprasčiausiai supus, o ne suvešės. Meilė, kaip rūpestis, neatsiejama nuo tam tikros disciplinos. Jei rūpinuosi savimi, tai turiu siekti, kad augčiau, stiprėčiau, tam reikia kai ko atsisakyti, save apriboti. Šventajame Rašte pasakyta – viskas galima, tačiau ne viskas yra naudinga. Todėl jei myliu save, tai turiu būti sau reiklus. Idant save ugdyčiau. Juk pažiūrėkime, kaip Dievas elgėsi su savo Išrinktąja tauta. Jis ją pats išsirinko ir tikrai mylėjo, tačiau kokių išbandymų jai siuntė. Tikrai ne tam, kad ją sunaikintų ar pakankintų, tačiau norėdamas ją užgrūdinti, sustiprinti.

Save mylėti nėra paprasta. Lengviau save kaltinti. Yra žmonių, kurie įsitikinę, kad jų nuolatinė savigrauža ir savęs kaltinimas yra didžiulis altruizmas ir dvasinės brandos išraiška. Anaiptol, joks žygdarbis nekęsti savęs, save kaltinti ir taip bandyti išsisukti nuo atsakomybės už savo gyvenimą, už savo pasirinkimus. Meilė yra tikrasis žygdarbis, kuris daro mus žmonėmis.

Mylėti artimą ir padėti jam... Šventajame Rašte pasakyta: „Nešiokite vieni kitų naštas ir taip įvykdysite Įstatymą.“ Tačiau ką tai reiškia praktiškai? Kaip padėti kitam žmogui nešti jo naštas, kad tai būtų tikra pagalba, kad žmogų, kuriam padedi, sustiprintum, o ne padarytum jam „meškos paslaugą“? Kaip nesupainioti kito žmogaus naštų ir jam skirto Kryžiaus, kurį jis pats privalo nešti?

Kiekvienas iš mūsų neša savo Kryžių. Tai nėra dėl to, kad Dievas nutarė mus pakankinti. Tai Dievo dovana kiekvienam iš mūsų, idant kiekvienas stiprėtume ir galėtume įgyvendinti tą misiją, kurią kiekvienas turime. Pateiksiu tokį vaizdinį – jei neturėtume kryžiaus ant sprando, kuris verčia labai atsakingai ir apgalvotai žengti kiekvieną žingsnį, tai tarsi maži vaikai nusibėgiotume į visas puses. Kai neši kryžių, turi apgalvotai rinktis kelią, negali šlaistytis į šonus. Kryžius padeda nenuklysti ir atrasti optimaliausią kelią…

Teko skaityti tokią alegoriją. Numirė žmogus ir mato, jog eina žmonių būryje, ir visi neša skirtingus kryžius. Jis pasižiūrėjo, kad jo kryžius ilgas ir sunkus. Pagalvojo: kodėl man reikia nešti tokį kryžių? Mato, pakelėje pjūklas. Jis paėmė pjūklą ir nupjovė kryžiaus gabalą. Gerokai palengvėjo, nuotaika pagerėjo. Tačiau netrukus priėjo tarpeklį. Mato, jog kiti žmonės padeda kryžių per tarpeklį, pereina per jį ir toliau keliauja į dangų. Pabandė taip padaryti, tačiau pasirodė, kad jo kryžius per trumpas. Taip ir liko šis žmogus šiapus tarpeklio..

Padėti kitam labai svarbu – tai sustiprina ne tik tą, kuriam padedama, bet ir tą, kuris padeda. Beje, prisiminkime, kad ir Kristui kelyje į Golgotą kryžius buvo per sunkus. Jis kelis kartus po juo nupuolė ir gerai, jog atsirado žmonių, kurie jam padėjo. Jei šiame etape man mano kryžius yra lengvesnis, aš galiu padėti kitam, kuris sunkesnį kryžių neša. Tačiau šioje situacijoje svarbu, kad tai būtų tikra pagalba, kad nebūtų taip, jog kitas žmogus ir savo kryžių man ant pečių uždeda ir dar pats užlipa. Taip elgtis nori daugelis. Per savo, kaip psichoterapeuto, praktiką ne kartą mačiau žmonių, kurie nori ne sustiprėti, kad galėtų savo kryžių nešti, bet veikiau nori gydytojui visas savo naštas perduoti. Kai nepriimi ir sakai, jog pats turi mokytis savo kryžių nešti, pyksta, tūžta... Tiesa, yra ir tokių pacientų, kurie tarsi ieško pagalbos, bet iš tiesų yra taip susigyvenę su savo problemomis, jog be jų negali gyventi. Jie paprastai labai mėgsta gydytis ir dar labiau mėgsta nurodinėti gydytojui, kaip jis turėtų juos gydyti, bet jei tik pabandai kurią nors problemą iš jų paimti, baisiausiai priešinasi ir pyksta.

Kalbant apie pagalbą ir pagalbininkus, galima pasitelkti gaisrininkų analogiją. Kurie gaisrininkai geresni – ar tie, kurie mėgsta gesinti gaisrą, ar tie, kurie moka gesinti gaisrą? Šiandien yra daug žmonių, kurie labai mėgsta skubėti į pagalbą. Jie kaip tie gaisrininkai, kurie entuziastingai skuba į gaisrą, skambindami visais varpais su labai reikšmingomis veido išraiškomis. Tačiau iš tokių pagalbininkų paprastai būna labai mažai naudos. Neretai žalos būna kur kas daugiau. Tikras gaisrininkas meldžiasi, kad per jo budėjimo laiką nereikėtų gesinti gaisro, nes jis žino, kaip tai sunku. Tikras pagalbininkas niekada galvotrūkčiais neskuba padėti, nes supranta, kokia tai didžiulė atsakomybė, kaip tai sudėtinga. Dar vienas svarbus dalykas – jei ieškote tikrų pagalbininkų, tai tikrai neieškokite tarp tų, kurie gausiai dalija patarimus ir elgesio receptus. Tikri pagalbininkai nereikalauja – daryk taip ar anaip. Jie tai, ką sako, liudija savo gyvenimu, veiksmais. Jie sako – daryk taip, kaip aš darau.

Žurnalas „Kelionė su Bernardinai.lt“

128 Gegužės 8

2009-05-08T08:05:00.000+03:00

Žinodamas, kad gesia pavojus tapti minčių apie savo praeities poelgius pavergtam, dievobaimingas žmogus turėtų būti visada pasirengęs kovai. Jėgų jam suteiks Dievas: Dievo vardas bus nenugalimas ginklas.

SWAMI BRAHMANADA*

Dėmesys yra treniruojamas labia paprastai: kai mintys nuklysta į šalį, reikia jas grąžinti atgal. Sunkiau tai daryti tada, kai mūsų dėmesį blaško ne klaidžiojančios, atsitiktinės mintys, bet tos, kurios kyla dėl mūsų neįveikiamo įžeidumo, susierzinimo, baimingumo ar kitaip pasireiškiančio savanaudiškumo. Vos tik atsiranda tokios rūšies mintis, viskas mumyse šaukte šaukia: Ar matote? Kaip jis galėjo taip su manimi pasielgti!”
Kankinamas panašių skausmingų minčių, ne vienas mūsų esame sakę: „O, jei aš galėčiau liautis apie tai galvojęs?“ Bet kaip tai padaryti, nežinome. Mes įstringame savo mintyse ir nepajėgiame iš jų išsivaduoti. Vis galvojame apie tą patį.
Tokiu atveju vėl padėti gali mantra. Vos tik gimsta destruktyvi mintis, griebkitės mantros. Kartojama mantra nutraukia ryšį tarp minties ir dėmesio. Įkyri mintis – išprovokuota pykčio, depresijos ar stipraus įgeidžio – pati jokios galios neturi. Galią turi tik dėmesys, kurį jai skiriame. Jei pavyksta dėmesį atitraukti, įkyri mintis arba įgeidis nebegali virsti veiksmu.

*Swani Brahmananda (1863 – 1923) – Indijos šventojo Ramakrišnos mokinys ir sekėjas

120 Balandžio 30

2009-04-30T08:52:00.000+03:00

Dievas yra absoliutus Gėris, neišsemiamas gyvybinių jėgų šaltinis, o žmogaus siela yra sukurta pagal Dievo paveikslą, dėl to iš prigimties trokšta Dievą pažinti ir mylėti.

JOHANNES TAULER

Kai žmogus yra patenkinęs beveik visus fizinius poreikius, kai gali mėgautis materialia gerove ir fiziniu komfortu, atsiranda nemalonus sotumo pojūtis. Visiškas atsidavimas gerovę ir materialinį saugumą užtikrinančiai veiklai galiausiai pagimdo nerimą, nepasitenkinimą tokio gyvenimo nulemtais suvaržymais bei iššūkių ir meilės stoka.
Štai tuomet ir išgirstame ramų ir tylų balsą, besikreipiantį į mus iš ten, kas yra žemiau mūsų sąmonės lygmens. Tas balsas visada slypėjo mumyse, bet buvome taip susidomėję kitais dalykais, kad jo negirdėjome. O dabar girdime: „Noriu sveiko ir taikaus pasaulio, noriu, kad širdis būtų pilna meilės, kad mano gyvenimas būtų prasmingas.“

119 Balandžio 29

2009-04-29T08:58:00.000+03:00

Mokykitės save nugalėti ir nesiimti iš karto daug darbų. Greitai suprasite, kaip tai naudinga jums. Kai tenkinies vienu, tikslo link vedančiu darbu, pajuntame, kaip susitelkia jausmai: tarsi bitės, kurios grįžta į avilį ir čia užsidaro, kad galėtų gaminti medų.

Šv. TERESĖ AVILIETĖ

Visiškas susitelkimas prilygsta visiškam atsipalaidavimui. Gebėjimas susitelkti padeda ir tada, kai norime gerai darbą atlikti, ir tada, kai darbą – kartais netgi labai mums patikusį – reikia nutraukti ir imtis kito. Jei draugas užkalbins tuo metu, kai susikaupę skaitysite mėgstamą knygą, padėkite ją į šalį ir kiek įmanoma dėmesingiau klausykitės, ką jis sako. Jei vienos jūsų mintys suksis apie pokalbį, kitos apie knygą, psichika bus padalyta į dvi dalis ir dėl to įsitempusi.

Kai įprasite nedaryti daugiau dviejų ar daugiau darbų iš karto, lengviau seksis ir meditacija. Protas greičiau mintis sutelks ir nukreips ten, kur reikia.

107 Balandžio 17

2009-04-17T10:48:00.000+03:00

Jei jūsų protas paklysta arba suglumsta, švelniai grąžinkite jį prie esmės ir vėl paveskite Mokytojui. Ir net jeigu per valandą nieko kito nenuveiksite – tik vis bandysite grąžinti savo protą prie esmės ir pavesti mūsų Viešpačiui, nes po kiekvieno sugrąžinimo jis vėl nuklys – kiekviena taip praleista valanda bus labai gerai panaudota.

Šv. PRANCIŠKUS SALIETIS

Protas nemėgsta medituoti, jis nori klaidžioti. Dažnai žmonės, kai jiems nesiseka medituoti, aiškina, kad jų mintys buvo kažkur kitur. Pirmosios meditacijos pratybos protui yra tarsi pradžios mokyklos pamokos. Iš pradžių mes bandome priversti protą bent pasilikti klasėje, kol suskambės skambutis. Nieko kito daryti dar nesugebame. Mūsų protas per daug metų yra įpratęs dykinėti! Vos tik pabandome susikaupti, jis mėgina sprukti iš klasės. Mums nelieka nieko kito kaip atsistoti ant slenksčio ir švilpti, kad sugrąžintume jį atgal.
Netgi tada, kai per trisdešimties minučių meditacijos laikotarpį mes nieko nepadarėme, o tik trisdešimt kartų sugrąžinome savo protą atgal, tai galima vadinti dideliu laimėjimu. Neabejokite tokio meditacijos seanso nauda. Toliau praktikuodamiesi išmoksite protą nuraminti. Brt, kaip sako Bhagavadgyta, ir mokymosi laikotarpis yra labai naudingas, nes kiekvienas išmoktas meditacijos elementas padaro mus išmintingesnius ir gebančius išvengti pavojų.

104 Balandžio 14

2009-04-14T11:49:00.000+03:00

Laikas, kai esu pasinėręs į buitinius reikalus, man mažai skiriasi nuo maldos laiko. Net virtuvės triukšme, kai vienu metu apie skirtingus dalykus šnekasi keliolika žmonių, Dievą išgyvenu taip, kaip klūpodamas prieš Švenčiausiąjį Sakramentą.

BROLIS LORENSAS*

Protas yra apdovanotas natūraliu gebėjimu susitelkti, o kalbėdami mantrą šį gebėjimą dar papildomai treniruojame. Šį gebėjimą galime įvairiai panaudoti. Chasidų tradicijoje yra populiarus pasakojimas apie vyrą, kuris dvasinio mokytojo paklausė: „Ar turėčiau prisiminti Viešpatį, kai pasirašau vekselio sandorį?“ – Žinoma,- atsakė rabinas,- jei tu galvoji apie verslą melsdamasis, kodėl turėtum neprisiminti Dievo, kai pasirašai verslo vekselį?“

* Nicholas Herman (1605 – 1691) – vienuolis karmelitas, gyvenęs Prancūzijoje.

100 balandžio 10

2009-04-10T09:06:00.000+03:00

Tikra meilė gimsta aukojantis. Kuo lengviau atsikratome natūralaus noro, kad už gerą būtų atsilyginta geru, tuo stipresnė ir bešališkesnė mūsų meilė.

ŠV. TETERSĖ LIZJIETĖ

Jeigu žmogus mums padaro kažką gerą devyniasdešimt devynis kartus, o paskui vieną kartą įskaudina, užmirštame visus jo gerus darbus ir prisimename tik ką blogą jis padarė. Kiekvienas tuo gali įsitikinti: kai kuris nors iš tėvų, vaikų arba partnerių mus apvilia, labai supykstame. Tarsi staiga būtų dingusi mums atmintis! Tą akimirką nebeprisimename, kaip jis visą savaitę pasiaukojamai mus slaugė, kai sirgome gripu, arba kaip stengėsi pataisyti mums nuotaiką, kai buvome nusiminę, ir daugybės kitų gerų jo darbų – baltų vėliavų, bylojančių apie daug metų trukusius gerus santykius. Tada matome tik paskutinę – raudoną – vėliavą, grėsmingai plazdančią mums priešais veidą.

Nesakau, kad turėtume užsimerkti, kai kas nors nemaloniai su mumis elgiasi. Bet vis dėl tokiais atvejais nereikėtų susitelkti tik į mus įžeidusį veiksmą. Vertėtų prisiminti ir visus to asmens mums anksčiau padarytus gerus darbus, kad blogasis poelgis atsidurtų tinkamoje vietoje. Tada mes tikriausiai pasakytume: „Tai menkniekis! Neverta net galvoti.”

99 balandžio 9

2009-04-09T13:22:00.000+03:00

Nirvana nėra žvakės užpūtimas naktį. Tai – liepsnos užgesinimas, kai dieną jau išaušusi.

RABINDRANATAS TAGORĖ

Yra daug žymių mokslininkų, kurie bando aiškinti, kiek tai protu suvokiama, ką reiškia nirvana. Jų nuomone, nirvana – savojo ego sunaikinimas.
Bet šis apibrėžimas toli gražu neadekvatus. Nirvana reiškia atbudimą, praręgėjimą. Tai susiję su Budos vardu, kurio reikšmė yra „atbudęs“, „praregėjęs“ (budh – „atbusti“). Ją pasiekę, jūs suvokiate esą ne atskira pasaulio dalelė, o nedalomas vienis. Budos sekėjas yra tas, kas suvokia būties vienovę ir gyvena visų labui.
Iš tikrųjų nirvana reiškia tai, kad jumyse visai nelieka savęs. Kai kas čia gali matyti trūkumą: juk reikia atsisakyti visų simpatijų ir antipatijų, užsispyrimo, įnorių, ribotų asmeninių siekių. Taigi nirvana – tuštuma. Bet kartu tai yra pilnatvė. Kad to pasiektumėte, turite visiškai atsisakyti savęs. Protu to neįmanoma suvokti. Vienintelis kelias suprasti nirvaną yra ją patirti.

97 Balandžio 7

2009-04-07T08:28:00.000+03:00

Tas, kas sugeba džiaugtis maža laime, sulaukia didelės.

BUDA

Buda, praktiškiausias mokytojas, sako, kad išmintis – gebėjimas rinktis, tiksliau sakant, gebėjimas matyti, kas mūsų ateičiai svarbiausia, ir atitinkamai pasirinkti veiksmus.
Dauguma mūsų esame gana atsargūs priimdami esminius sprendimus, bet mažai rūpinamės dėl neesminių. Mums neateina į galvą mintis, kad daugybė mūsų praleidžiamų „mažų“ galimybių gali duoti puikų bendrą rezultatą. Nesusimąstome, kad visos šios mažos progos mums suteikiamos tam, kad protas – pamažu, o ne šuoliais – išmoktų būti ramus ir malonus. Tad nenuvertinkime jų. Kiekvienas teisingas pasirinkimas – kad ir mažuose kasdieniniuose reikaluose – prisideda prie mūsų gyvenimo krypties pakeitimo į geresnę.

93/273 Balandžio 3

2009-04-03T10:28:00.001+03:00

Buda rodo kelią, o mes turime stengtis, kad nurodytą tikslą pasiektume.

BUDA

Dvasiniai mokytojai mums yra tarsi kelio ženklai, nurodantys kelią į nemirtingumą, bet keliauti privalome patys. Tai suprantama. Juk važiuodami pro kelio ženklą greitkelyje nesitikime, kad jis įšoks į mašiną, atsisės prie vairo ir važiuos kur reikia, o mes galėsime ramiai snausti ant užpakalinės sėdynės. Dvasinės kelionės pradžioje negalime tikėtis, kad kiti žmonės atliks už mus tai, ką turime padaryti. Mes patys turime reguliariai medituoti ir išmokti būtinų dalykų.
Shri Ramakrishna kelionės pradžią lygina su „beždžioniuko kelione“, nes beždžioniukas, kol jo motina šokinėja iš medžio į medį, turi iš visų jėgų laikytis jos įsikibęs, antraip nukris ir susižeis. Tolesnę kelionę jis vadina „Kačiuko kelione“. Mat kačiukas, mielas ir bejėgis, tiesiog tupi ant tako ir kniaukia, kol motina sugriebia jį už sprando ir neša į saugią vietą. Taip ir žmogus tolesnėje kelionėje yra nešamas stipresnės negu jis pats jėgos.

92/274 Balandžio 2

2009-04-02T08:50:00.000+03:00

Pasaulyje nedingsta jokia energija, o mintis ir veiksmas neatsiranda be rezultatų – dabartinių ar galutinių, matomų arba nematomų, jaučiamų arba nejaučiamų.

NORMAN COUSINS*

Jėzaus pavyzdys po tūkstančio metų įkvėpė Pranciškų Asyžietį, o šis buvo daugybės kitų žmonių įkvėpėjas: ir tada, kai gyveno, ir po mirties, iki pat dabar. Pranciškus garsėjo kaip puikus mokytojas, bet labiausiai žmonių širdys palenkė paprastu nesavanaudišku savo gyvenimu.
Gyvenimo pabaigoje, kartą keliaudamas į kalnus, jis pasijuto labai nusilpęs. Draugai nuėjo pas valstietį pasiskolinti asilo, kad Pranciškus galėtų joti. Išgirdęs, kam jie skolinasi asilą, valstietis prisiartino prie keliautojų būrelio ir paklausė: „Ar jūs esate tas brolis Pranciškus, apie kurį tiek kalbama?“ Kai vienas iš draugų galvos linktelėjimu tai patvirtino, žmogus pridūrė: „Tuomet stenkitės iš tikrųjų būti toks geras, kaip apie jus kalba, nes jumis tiki daugybė žmonių.“ Labai susijaudinęs Pranciškus pabučiavo valstietį atsidėkodamas už priminimą.
Nors nesame vargšai viduramžių vienuoliai, turime elgtis panašiai. Nepamirškime, kad mūsų gyvenimas – pavyzdys kitiems. Joks žmogus neturi teisės sakyti, kad jo gyvenimas nereikšmingas, kad jo žodžiai neturi vertės.

*Norman Cousins (1912 – 1969) – JAV žurnalistas, eseistas.

91/275 Balandžio 1 diena

2009-04-01T11:21:00.001+03:00

Greitas protas yra liguistas. Lėtas liudija sveikatą. Ramus protas – dieviškumo ženklas.

MEHER BABA *

Mūsų modernioje civilizacijoje įsitvirtino nuomonė, kad maksimaliu greičiu dirbdamas protas dirba geriausiai. Bet lenktyniaujančiam protui trūksta laiko, kad užbaigtų mintį, o ką kalbėti apie minčių kokybę. Kai mąstome lėčiau, viską atliekame geriau. Pagerėja mūsų darbo kokybė, daugiau nuveikiame. Rami ir lygi minčių tėkmė tausoja mūsų nervų sistemą, dėl to, ištikus stresui, būname gyvybingesni, greičiau atkuriame fizines ir dvasines jėgas.

*Meher Baba (1894 – 1969) – persų kilmės indų mistikas.

LINKSMUMAS KELIA DVASIĄ

2009-03-30T08:56:00.001+03:00

Linksmumas kelia dvasią ir padeda atkakliai siekti gėrio; todėl Dievo tarnas privalo visada būti geros nuotaikos.

Šv. Pilypas Neris

Kad esame linksmi, kai mums sekasi, natūralu. Tačiau šypsotis reikia ir tada, kai esame susinervinę.
Į pagalbą pasitelkime dvasines disciplinas: jas praktikuodami jausimės tokie saugūs ir taip stipriai su savo aukščiausiuoju Aš susiję, kad galėsime linksmi ir neprarasdami dvasinės pusiausvyros gyventi net šalia sunkaus būdo žmonių ir mokyti juos keistis į gerąją pusę.
Nesėkmė darbe ar labai įtempta diena universitete nėra priežastis būti nemandagiam ir nedėmesingam su aplinkiniais.
Pažinojau mažą trejų ar ketverių metų mergaitę, kuri visada būdavo geros nuotaikos. Bet štai vieną popietę pamačiau ją nusiminusią. Kai paklausiau, kas atsitiko, ji piktai atsakė: „Ar nematai, aš nemiegojau pietų miego.“
O dabar įsivaizduokite suaugusį žmogų, kuris grįžęs namo sako: „Nelįskite prie manęs. Aš nemiegojau pietų miego.“
Turtingos dvasios vyrai ir moterys iš kitų išsiskiria linksmumu. Jie linksmi ne dėl to, kad yra paviršutiniški, bet dėl gebėjimo giliai jausti.

85 Kovo 26

2009-03-26T10:16:00.001+02:00

Troškimas - tai malda; kai troškimas begalinis, malda begalinė...Troškimas trunka tiek, kiek malda.

Šv. Augustinas

Turėjau draugą fiziką, kuris mielai diskutuodavo apie elektrinę galią, bet, man prašnekus apie troškimo arba žalingo įpročio galią, sakydavo, kad tai esanti ne varomoji jėga, bet poezija. „Galia,-kartą pasakė jis man griežtai, - gebėjimas atlikti darbą. O darbas – energija, kurios reikia perkelti tam tikrą masę tam tikrą atstumą. Nėra judėjimo, nėra darbo. Nėra darbo, nėra galios.“

Mano draugas dirbdavo savo laboratorijoje nuo ryto iki vėlyvo vakaro. Todėl vieną vakarą nustebau, kai išėjęs iš kino teatro sutikau jį visai ne toje vietoje, kur yra jo darbovietė. „Kas gi tave atitraukė nuo darbo, - paklausiau. – Atrodo, keiti gyvenimo būdą.“

„Kava – sumurmėjo jis – Pritrūkau kavos.“

„Na matai,- pasakiau jam. – Pakako mažo troškimo išgerti puodelį kavos, kad nueitum net tris mylias.“ Jis suprato, ką norėjau pasakyti.

Kiekvienas troškimas yra malda. Kiekvienas troškimas turi šiek tiek energijos, be kurios nebūtų įmanoma pasiekti trokštamą tikslą.

TAS, KAS NESTOKOJA KANTRYBĖS, GALI TURĖTI VISKĄ, KO NORI.

2009-03-20T09:42:00.000+02:00

79 Kovo 20

BENJAMIN FRANKLIN

Čia pateiksiu vieną patarimą, kaip sutramdyti savo įgeidžius. Jei užsinori saldainių, ledų ar kitokių saldumynų, išeikite pasivaikščioti. Kalbėkite mantrą ir derėkitės su protu dėl laiko. Pasakykite jam: „Po dviejų valandų, kai grįšime pasivaikščioję, galėsime užeiti į kavinę ir nusipirkti puikių grietininių ledų su sirupu, vaisiais ir riešutais.“ Po dviejų valandų Jūsų protas jau bus užmiršęs ledus ir galvoje suksis mintys apie gerą filmą, kurį rytoj vakare galėsite pažiūrėti. Taigi, atsiradus įgeidžiui, jums reikia sugalvoti, kaip atitolinti galim ą jo patenkinimo laiką, - iki tol jūsų proto norai tikriausiai pasikeis.
Elkitės švelniai ir turėkite kantrybės. Kadangi daug metų lengvai tenkinote savo įnorius, būtų nesąžininga tikėtis, kad protas per dieną ar dvi prisitaikys prie griežtesnės „leidimų išdavimo „ tvarkos.

75 Kovo 16

2009-03-16T10:34:00.001+02:00

Tai, ką įgyjame mąstydami, atiduodame mylėdami.

MEISTRAS EKHARTAS

Anksčiau dažnai buvo išsakoma nuomonė, kad aktyvus kelias į dvasinį žinojimą yra vertingesnis negu susimąstymas. Bet iš tikrųjų jie abu yra vienodai vertingi ir mums reikalingi. Šis procesas vyksta ritmingai, kaip širdies darbas, įkvėpimai ir iškvėpimai, jūros potvyniai ir atoslūgiai. Kai medituojame, mes giliai nugrimztame į save, kad sutelktume gyvybines jėgas. O paskui ateina toks etapas, kai dar didesnę meilę ir išmintį atsinešame į šeimą, bendruomenę ir pasaulį. Be konkrečios veiklos stokotume progų keisti gyvenseną, ir mūsų egoizmas, užuot mažėjęs, didėtų. O be susimąstymo mums trūktų permainoms taip būtinos stiprybės ir gebėjimo nepasiduoti pašalinėms įtakoms.

72 Kovo 13

2009-03-13T09:07:00.000+02:00

Mums reikalingi žmonės, galintys svajoti apie anksčiau niekada nepatirtus dalykus ir klausyti, kodėl gi jų nebuvo.

GEORGE BERNARD SHAW

Neseniai mačiau indų filmą apie kaimietį, kuris pirmą kartą išeina iš namų, kad nuvyktų į Bombėjų. Kai grįžo jį apsupo artimieji ir klausinėjo, ką jis matė tame didžiuliame mieste. Lakoniškas filmo herojaus atsakymas puikiai apibudina mūsų amžių: „Ten tokie dideli pastatai ir tokie maži žmonės.“
Jei kas nors paprašytų apibudinti šiuolaikinės visuomenės laimėjimus, vardytume daugybę puikių naujų technologijų, dangoraižius, cirkuliuojančius didžiulius pinigų srautus, bet nedaug tikrai išmintingų ir didžių vyrų bei moterų. Taip yra dėl to, kad šiuolaikiniams žmonėms trūksta ne gebėjimų, bet kilnių tikslų.
Kad maksimaliai save išreikštume, mums reikalingi tikslai, iškeliantys į paviršių vidinius mūsų turtus, talentus ir gebėjimus, apie kuriuos net patys nežinome. Mums reikia kliūčių, kurių negalima įveikti kitaip kaip tik pasitelkus drąsą ir kūrybiškumą. Su tokiais iššūkiais yra susidūrę visi garsūs sportininkai, mokslininkai, menininkai. Joks didelis laimėjimas nėra pasiektas lengvai.

EKNATH EASWARAN „PAMĄSTYMAI KIEKVIENAI DIENAI“

Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo.

2009-03-12T09:03:00.001+02:00

EVANGELIJA PAGAL MATĄ (Mt 5,7)

Net jei mūsų protas pritaria šiems Kalno pamoksle pasakytiems žodžiams, mažai kas iš mūsų laiko juos skiria sau ir pagal juos elgiasi. Kol siekiame mums svarbių tikslų, gailestingumą paliekame nuošalyje. Norime prabangaus namo pušyne su vaizdu į jūrą, prestižinio darbo, sėkmės vaikams: beveik visi galvojame, kad šie dalykai gali padaryti mus laimingus.
„To nepakanka“,- ramiai pasakytų Jėzus. Mums reikia meilės, o jos galime gauti tik tiek, kiek kitiems duodame. Užuot tenkinęsi išoriniais dalykais, leiskime, kad kiekvienos mūsų dienos sprendimai, kaip ir ilgalaikiai darbai, būtų kupini meilės ir dėkingumo.
Tada, kad mus apsaugotų, sukils stiprios vidinės gyvybės jėgos. Jos saugos mūsų sveikatą, nes pajėgsime atsispirti fiziniams žalingiems įpročiams. Jos saugos mūsų dvasią, nes gebėsime būti ramūs. Mus supantys žmonės mumis žavėsis ir mus rems, nes matys, kad jais rūpinamės labiau negu savimi.

EKNATH EASWARAN „PAMĄSTYMAI KIEKVIENAI DIENAI“

ĮSITIKINIMAI IR KOMPROMISAI

2009-02-26T16:27:00.000+02:00

Naudingą gyvenimą galima apibūdinti kaip gyvenimą „duodant“ – „imant“. Tam reikia sugebėjimo lengvai eiti į kompromisą. Tai nelengvas uždavinys mums, girtuokliams, pratusiems prie „viskas“ arba „nieko‘. Vis dėlto neturėtume išleisti iš akių, kad pažanga beveik visuomet priklauso nuo mums vis palankesnių kompromisų.

Žinoma, ne visuomet galima leistis į kompromisą. Tam tikri atvejai reikalauja, kad laikytumės savo įsitikinimų iki galo. Sprendžiant, kada leistis į kompromisą ir kada ne, visuomet reikia labai atsargiai skirti atvejus.

TWELVE CONCEPTS, p. 39,40.

BAIMĖ

2009-02-04T11:37:00.000+02:00

Pagrindinė mūsų ydų priežastis buvo egoistinė baimė; baimė prarasti tai, ką jau turime, baimė negauti to, ko norime. Gyvendami su nepatenkintais reikalavimais, mes nuolatos jutome nerimą ir nepasitenkinimą. Neturėjome ramybės, kol nesuradome priemonių savo reikalavimams sumažinti.

<<<>>>

Nors baimė dažniausiai griauna, supratome, kad baimė gali taip pat atvesti prie geresnių dalykų. Baimė gali privesti prie apdraudimo, prie kitų žmonių gerbimo. Gali parodyti kelią į teisingumą, kaip ir į neapykantą. Kuo daugiau turėsime pagarbos bei teisingumo jausmų, tuo daugiau rasime tos meilės, kuri daugiau gali iškęsti, kuri laisvai dovanojama. Taigi baimė nebūtinai visuomet tik griauna, nes jos pasekmės gali privesti mus prie teigiamų vertybių.

1. Dvylika žingsnių ir dvylika tradicijų, psl. 76
2. Grapevine, 1962, Sausis

GALINGA TRADICIJA

2008-11-25T10:42:00.001+02:00

Tuo laiku, kai dar nebuvo išleista knyga Anoniminiai alkoholikai, mes neturėjome savo pavadinimo. ... Nedidele balsų persvara buvo nutarta mūsų knygą pavadinti „Išeitis“. ... Vienas iš pirmųjų narių... surado dvylika knygų, kurios jau taip vadinosi. ...taigi priimtimiausiu pavadinimu tapo Anoniminiai alkoholikai. Taip atsirado pavadinimas mūsų patirčių knygai, mūsų sąjūdžiui ir, kaip dabar pradedame suprasti, taip gimė didžiulės dvasinės svarbos tradicija.

A.A. TRADITION: HOW IT DEVELOPED, P. 35-36.
[A.A. TRADICIJA: KAIP JI FORMAVOSI]

Nuo tos akimirkos, kai Bilas Akrone staigiai apsisprendė paskambinti vietoj to, kad nueitų į viešbučio barą, kaip dažnai Aukštesnioji jėga pasireiškė kritiniais mūsų istorijos tarpais! Pradžioje mažai kas nujautė, jei iš viso tikėjosi, kad anonimiškumo nuostata taps be galo svarbi. Gali atrodyti, kad net pasirenkant draugijos pavadinimą dalyvavo atsitiktinumas.
Dievui anonimiškumas taip pat nesvetimas – Jis dažnai pasireiškia žmonių reikaluose „sėkmės“, „atsitiktinumo“ ar „sutapimo“ pavidalu. Jei anonimiškumas kažkokiu būdu tapo visų mūsų tradicijų dvasiniu pamatu, tikriausiai mūsų vardu anonimiškai veikė Dievas.

KASDIENINIAI APMĄSTYMAI

IEŠKOKIME VISUR

2008-11-24T08:52:00.001+02:00

Pasistenk suprasti, kur tie [tikintieji] žmonės yra teisūs, ir pasinaudok jų patarimais.

ANONIMINIAI ALKOHOLIKAI, psl. 76

Netvirtinu, kad žinau visus atsakymus dėl dvasinių dalykų, kaip ir nesakau, kad žinau viską apie alkoholizmą. Ir kiti žmonės užsiima dvasiniais ieškojimais. Jei atvira širdimi klausausi, ką kalba kiti, galiu daug laimėti. Mano blaivybė labai praturtėja, o Vienuoliktojo žingsnio darbas yra vaisingesnis, jei skaitau literatūrą, praktikuoju man artimas krikščionių apeigas, daug gaunu ir iš kitų religinių šaltinių. Nuo pirmosios taurelės man padeda susilaikyti daugelis įvairių mokymų.

KASDIENINIAI APMĄSTYMAI

KLASIKINĖ MALDA

2008-11-20T10:46:00.001+02:00

„Viešpatie, padaryk taip, kad aš būčiau Tavo taikos ir ramybės pasiuntinys, kad neščiau meilę ten, kur gyvuoja neapykanta; atlaidumą ten, kur vyrauja blogis; vienybę ten, kur yra nesantaika; tikėjimą ten, kur tebėra abejonės; tiesą ten, kur viešpatauja melas; viltį ten, kur yra nusivylimas; džiaugsmą ten, kur yra liūdesys; šviesą ten, kur tamsa. Viešpatie, padaryk, kad nebūčiau guodžiamas, bet guosčiau kitus; kad suprasčiau, o ne tikėčiausi supratimo; kad mylėčiau, o ne . Kitiems atleisdami, gauname atleidimą. Mirdami gimstame Amžinam gyvenimui. Amen.“

DVYLIKA ŽINGSNIŲ IR DVYLIKA TRADICIJŲ, psl. 97

Nežiūrint, kur esu savo dvasinio augimo kelyje. Šv. Pranciškaus malda padeda man užmegzti sąmoningą kontaktą su Dievu kaip aš Jį suprantu. Manau, kad vienas iš mano tikėjimo Dievu pranašumų yra tai, kad aš Jo ar Jos nesuprantu. Esu tikras tik tuo, kad jeigu aš ir toliau tobulinsiu savo sąmoningą ryšį, tai žinosiu Jo valią sau pačiam ir turėsiu stiprybės tą valią išpildyti.

KASDIENINIAI APMĄSTYMAI

PALENGVA DARYK, BET DARYK!

2008-11-18T09:30:00.000+02:00

Reikalų atidėliojimas – iš tiesų tas pats tingėjimas, dviem žodžiais išreikštas.

<<<>>>

„Esu pastebėjęs, kad kai kas sugeba tvarkytis kai ką kartais atidėliodamas, bet retas žmogus sugeba gerai tvarkytis maištaudamas“.

<<<>>>

„Mums dažnai pavyksta pastatyti alkoholiką akis į akį su siaubingu pasirinkimu – „Mes, iš Anoniminių Alkoholikų, arba tai darome , arba mirštame“. Jeigu jis šią mintį įsisąmonins, tolesnis gėrimas jį tik dar labiau įtikins.

Kaip ne vienas alkoholikas yra pasakęs: „Man nebuvo kur dėtis. Turėjau apsispręsti – arba pas anoniminius alkoholikus, arba pas Abraomą. Ir štai aš čia, pas jus!”

Kaip tai mato Bilas A.A. gyvenimo būdas, Vilnius1999, psl. 322